Connect with us

Uncategorized

4 priežastys, kodėl katė miega užsilipusi ant jūsų

Laimingieji kačių turėtojai žino, kad jų numylėtiniai labai mėgsta miegoti, užsilipę ant savo šeimininkų. Ir todėl kyla klausimas – o kodėl gi katės taip daro?

Pirmiausia, katės labai mėgsta šilumą. Naktį katytės dėl suprantamų priežasčių negali sušilimui rasti saulėtos vietelės, todėl gyvūnas ateina pas žmogų. Saulės žmogus, aišku, nepakeis, bet alternatyva nebloga. Be to, jūsų krūtinė žymiai minkštesnė, negu kietos grindys.

Antra, katė iš tikrųjų jus labai myli ir jūsų ilgisi. Ypač, kai jūsų nėra visą dieną. Viskas, ko nori jūsų numylėtinė – tai pabūti su jumis. Būtent todėl katė kiša savo galvytę prie jūsų, miaukia ir atsigula ant jūsų miegoti.

Reklama

Trečia, katė iš tikrųjų jaučiasi saugi šalia jūsų. Jūsų augintinė tikrai žino, kad jūs – jos gynėjas, maitintojas, mylintis šeimininkas, nors ji ir niekada to nepripažins.

Ir pagaliau ketvirta, jūs – pati komfortiškiausia „lova“. Taip, katė gali miegoti kur tik nori, kokioje tik nori pozoje, bet jai yra svarbu jausti gyvą sutvėrimą šalia. Jūs esate svarbi kačių pasaulio dalis ir todėl ji nori jums pademonstruoti, koks jūs jai brangus. Ir todėl numylėtiniams galima atleisti viską, netgi, jei katytė užima tris ketvirčius lovos.

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

nine + 14 =

Uncategorized

Tikra gyvenimo istorija, kuri įrodo, kad bumerango dėsnis visada veikia

Su Igoriumi aš susipažinau vakarėlyje pas draugus, jis pakvietė mane pasivaikščioti, vėliau pakvietė į kiną, ir taip mes pradėjome susitikinėti. Aš nuomojau butą, o Igorius gyveno su savo mama bute. Praėjo laikas, ir jaunas vyrukas man pasipiršo.

Mes susituokėme, tačiau savo anytai aš nepatikau, visą laiką ji mane barė, kad aš tokia, šokia, nemoku gaminti, pasirodo, kad jos sūnelis nuolat alkanas, į darbą eina neišlygintais marškiniai, nors tai buvo ne tiesa.

Aš labai mylėjau savo vyrą, visuomet į darbą jis eidavo tvarkingas, aš net jam avalynę išvalydavau, tačiau mano anytai buvo vis ne taip, bet aš tylėjau, tegul kalba.

Atėjo eiliniai Naujieji metai, mes susiruošėme juos sutikti pas draugus, bet paskambino anyta, pasakė, kad susirgo, ir reikalavo, kad jos sūnelis skubiai pas ją atvyktų bei ją prižiūrėtų, o aš privalau būti namuose ir jo laukti.

Taip praėjo 10 dienų, vyras nė karto man nei paskambino, nei atvažiavo, nei paklausė, kaip man sekasi, kaip aš jaučiuosi, o jeigu aš skambinau, tai jis greit atsakydavo, kad mamai labai blogai ir prašė mane daugiau neskambinti, jis pats ateis, kaip tik pasveiks mama. Po to vyras man paskambino ir pasakė, kad grįžti neketina, ir, jeigu aš noriu, tai galiu persikraustyti pas jo mamą.

Kadangi aš labai mylėjau savo vyrą, tai sutikau persikraustyti, kad tik būčiau šalia jo, tačiau vyrui to nereikėjo, bet viską iš eilės… Aš pastojau, ir kuomet apie tai sužinojo mano anyta, tai „užvirė“ didžiulį skandalą, ir mane nėščia išvarė.

Reklama

Pagalvojęs, mano vyras pasakė, kad jis nepasiruošęs būti tėvu, ir kad jis padarė didelę klaidą, jog vedė mane. Aš negalėjau patikėti jo žodžiais, tačiau tai buvo tikra tiesa.

Susirinkau savo daiktus ir išėjau. Turėjau dekretines atostogas, nuvažiavau pas mamą, ačiū, kad ji mane priglaudė, ten aš pagimdžiau ir buvau su mama iki kol reikėjo pradėti dirbti.

Vyras siųsdavo alimentus, bet su dukra nebendravo, jis kategoriškai jos atsisakė. O anyta pasakė, kad ji niekada neturėjo anūkų, apmaudu buvo dėl dukters, bet per prievarta geru nebūsi.

Išsinuomojau butą, dukrelę pradėjo lankyti vaikų darželį, o aš išėjau į darbą. Netrukus susipažinau su geru vyruku, mes susituokėme, dukra jį vadina tėčiu, pasiėmėme butui paskolą, ir pas mane viskas puiku.

Buvęs vyras vėl vedė, tik dabar pati anyta tvarko, skalbia bei gamina, o naujoji marti ją pjauna, kad ji daro ne taip, kaip reikia, ir tai yra bumerango dėsnis.

Ne taip seniai ji man skambino ir prašė atleisti, maldavo susitaikyti su jos sūneliu, bet aš pasakiau, kad jau per vėlu, kad kiekvienas iš mūsų turi savo šeimą, ir tegul jos sūnelis gyvena taip, kaip jis nori, bei paprašiau daugiau man neskambinti.

Neskauskite žmonių, bumerango dėsnis tikrai veikia.

Continue Reading

Uncategorized

Kaip aš iš gatvės pasiėmiau šunį ir niekad dėl to nepasigailėjau

Aską aš pasiėmiau iš gatvės, kai ji buvo mažas, baigiantis sušalti šunytis. Man buvo kokie 10 metų. Ir nuo to laiko jitapo mano geriausiu draugu. Netgi po mirties ji atnešė man laimę.

Žiaugsmus ir vargus – viskuo dalinausi su Aska, ir nesvarbu, kad nėra kilmės dokumentų, jinai paprastas kiemsargis šuniukas, man iki kelių. O kaip mes mėgome vaikštinėti su ja prie ežero, parke. Atrodė, ištikima draugė bus su manim amžinai, bet, kaip žinia, šuns amžius trumpas.

Būdama 16 metų Aska susirgo – atsisakė inkstai. Tuo metu ji jau bloga girdėjo, atsirado katarakta, bet kaip ir anksčiau džiaugėsi skanumynais, todėl lepinau savo numylėtinę, kaip galėjau, ir eutamazijai nepritariau.

Taip Asia pragyveno septynis mėnesius. Buvo sunku matyti, kaip ji gęsta. Netgi nesitiki, kad prieš kokius porą metų ji dižiuliu greičiu lakstydavo po mūsų parką.

Dabar šuo jau beveik nejudėjo, tik retkarčiais bandė apsiversti ant kito šono. Visą šį laiką aš keičiau jos paklotą keliskart per dieną. Netgi naktį keldavausi.

Kartą naktį aš atsikėliau pakeisti paklotą, priėjau prie Asios, o jinai net galvos nepakėlė. Padėjau ranką jai tarp ausų – jau atšalusi. Ir čia aš supratau, kad nebėra daugiau mano Asios. Taip graudžiai aš niekada nesu verkusi…

Reklama

Kitą dieną susitariau dėl kremavimo veterinarijos gydykloje. Atėjau paskirtu laiku, stoviu koridoriuje ir ašaros plaupia. Galvoju: „ Asečka, kodėl gi tu mane palikai, visai aš dabar viena būsiu“.

Ir čia iš kabineto išeina jaunas ir labai simpatiškas gydytojas, kurio aš anksčiau čia nebuvau mačiusi. „Naujokas, tur būt“< – nusprendžiau aš. Nuostabu, bet vaikinas su didele užuojauta guodė mane, netgi arbata pagirdė.

Kai aš paskirtu laiku atėjau į kliniką pasiimti urnos, sutikau vėl tą veterinarą. Jis pasakė, kad jo pamaina pasibaigė prieš pusvalandį ir jis ruošiasi eiti, paklausė, ar gali mane palydėti.

Aš sutikau, ir nuo tada mes neišskiriami. Viskas kažkaip lengvai susidėliojo, savaime. Po keleto mėnesių mes susituokėm, netgi ilgai negalvojome. Tai labai keista, nes anksčiau aš ir jokių rimtų santykių nebuvau turėjusi.

Aš esu tikr, kad tai Aska man padėjo. Juk negalėjo ji manęs vienos palikti. O jos pelenus mes išbarstėme jos mėgiamam parke prie ežero. Kiekvieną kartą, kai ten būnu, man atrodo, kad štai tuoj išgirsiu pažįstamą lojimą.

Continue Reading

Uncategorized

Kai į vestuves atėjo nekviestas svečias,puota sulaukė netikėto pratęsimo

San-Paulas, mūsų laikai, jauna pora nusprendė susituokti. Marilija ir Matėjus Pjeroni surengė tradicines, saikingai ištaigingas vestuves, į kurias pakvietė n kiekį svečių, bet ir paliko šiek tiek vietos tiems, kas ateis be kvietimo. Ir neapsiriko – svečias tikrai pasirodė, per daug įžūlus ir sentimentalus, kad jo būtų galima taip paprastai atsikratyti. Mes sužinojome, kas buvo toliau.

Vestuvės tik prasidėjo, kai iš miesto gilumos atėjo ir atsitūpė šalia choro valkataujantis šuo. Įprastas šuo, nežinomos veislės, geromis akimis ir be gerų manierų. Kažkas iš svečių išvarė šunį ir apie jį pamiršo, kol neprasidėjo priesaikų sakymo ceremonija. Pagal brazilų taisykles ši ceremonija spalvinga ir labai emocionali, beveik teatro veiksmas, todėl svečių dėmesys buvo prikaustytas prie jaunosios ir jaunojo. O paskui visi pamatė tai:

Ir štai tokia buvo jaunosios reakcija

Reklama

Čia reikia paminėti, kad jaunoji Marilja – aistringa gyvūnų mylėtoja. Nežinoma, ar ji planavo įkalbėti vyrą naujuose namuose laikyti kokį nors gyvūną, bet jei jau likimas pats pamėtėjo tokią dovaną, juk negalima atsisakyti. Vestuves užbaigė pagal visus kanonus, o paskui vietoj vestuvinės nakties iškeliavo ieškoti valkataujančio šuns, kurios jau ir pėdos ataušo.

Iš tiesų, tai reikėjo pastatyti ant ausų pusę miesto, kad būtų surastas tas pats šuo, bet visi su džiaugsmu puolė padėti jauniesiems. Brazilai – žmonės tikintys ir šiame įvykyje įžiūrėjo Dievo ženklą. Galų gale šuo buvo rastas ir iškilmingai įteiktas naujiems šeimininkams. Šunį pavadino Snupu. Jis be problemų iškeitė valkatos gyvenimą į kilimėlį ir skanų kauliuką, lyg visada to ir būtų laukęs. Marilja sako, kad dabar ji devintame danguje.

Continue Reading

Fresh articles

Facebook

Trending