Connect with us

Humoras

„Jūs man pirmasis“… Staigmena man užgniaužė kvapą.

Virš veidrodžio laikrodis abejingai skaičiavo laiką, per pravirą langelį iš gatvės sklido pravažiuojančių mašinų triukšmas.  Glausdama prie krūtinės suglamžytą paklodę, ji į mane žiūrėjo šviesiai pilkomis akimis su švelniu smalsumu. Jos skruostuose išryškėjo lengvas raudonis, o virš viršutinės lūpos blizgėjo mažyčiai prakaito lašelių karoliukai.

„Jūs man pirmasis“… Iš netikėtumo man užgniaužė kvapą. Nejaugi ji tikrai taip pasakė, o gal man tik pasirodė? Nė viena moteris man to nesakė. Niekada. Ir štai ta miela mergaitė, čia, dabar…

Tik dabar supratau, kaip aš pavargau. Ištiesęs kojas bandžiau atsipalaiduoti, bet širdis nesiliovė ritmingai daužytis, aplenkdama sekundes, skubėdama kalė į smilkinius: pirmas, pirmas, pirmas…

Užplūdo nereikalingi prisiminimai, užmiršti vardai, pasidarė šiek tiek liūdna. Pasirodo, reikėjo išgyventi penkiasdešimt metų, kad pagaliau sutikčiau tą, kuri ištartų tuos paprastus žodžius. Jie nuskambėjo kaip šalto upelio čiurlenimas karštą liepos dieną, kaip saldžiabalsis sirenos dainavimas bekraštėse vandenyno platybėse.

Ar ši jauna moteris supranta, ką ji pasakė? Vargu. O be to, kokią tai turi reikšmę? Mano siela džiūgavo. Žinoma, aš jai atleidau viską: ir jos nepatyrimą, ir jos nerangią pozą per keturiasdešimt minučių, sukeliančią spazmas visame kūne, ir apdraskytą kaklą, ir išrautą plaukų kuokštą, ir nuodingą iki galvos skausmo pigių kvepalų kvapą. Viska tai niekai.

Aš – pirmasis! Vėl pasijutau jaunas ir energingas, pasitempiau ir greitai atsikėliau. Pinigus padėjau ant spintelės prie veidrodžio, ir ji nusišypsojusi linktelėjo man rūpestingai lankstydama paklodę. Išeidamas į gatvę vėl išgirdau jos balsą, bet jis buvo visiškai kitoks –skambus ir pasitikintis:

– Prašom, kitas. Kaip kirpsimės?

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

13 − one =

Fresh articles

Facebook

Trending