Connect with us

Uncategorized

Kaip aš iš gatvės pasiėmiau šunį ir niekad dėl to nepasigailėjau

Aską aš pasiėmiau iš gatvės, kai ji buvo mažas, baigiantis sušalti šunytis. Man buvo kokie 10 metų. Ir nuo to laiko jitapo mano geriausiu draugu. Netgi po mirties ji atnešė man laimę.

Žiaugsmus ir vargus – viskuo dalinausi su Aska, ir nesvarbu, kad nėra kilmės dokumentų, jinai paprastas kiemsargis šuniukas, man iki kelių. O kaip mes mėgome vaikštinėti su ja prie ežero, parke. Atrodė, ištikima draugė bus su manim amžinai, bet, kaip žinia, šuns amžius trumpas.

Būdama 16 metų Aska susirgo – atsisakė inkstai. Tuo metu ji jau bloga girdėjo, atsirado katarakta, bet kaip ir anksčiau džiaugėsi skanumynais, todėl lepinau savo numylėtinę, kaip galėjau, ir eutamazijai nepritariau.

Taip Asia pragyveno septynis mėnesius. Buvo sunku matyti, kaip ji gęsta. Netgi nesitiki, kad prieš kokius porą metų ji dižiuliu greičiu lakstydavo po mūsų parką.

Dabar šuo jau beveik nejudėjo, tik retkarčiais bandė apsiversti ant kito šono. Visą šį laiką aš keičiau jos paklotą keliskart per dieną. Netgi naktį keldavausi.

Kartą naktį aš atsikėliau pakeisti paklotą, priėjau prie Asios, o jinai net galvos nepakėlė. Padėjau ranką jai tarp ausų – jau atšalusi. Ir čia aš supratau, kad nebėra daugiau mano Asios. Taip graudžiai aš niekada nesu verkusi…

Reklama

Kitą dieną susitariau dėl kremavimo veterinarijos gydykloje. Atėjau paskirtu laiku, stoviu koridoriuje ir ašaros plaupia. Galvoju: „ Asečka, kodėl gi tu mane palikai, visai aš dabar viena būsiu“.

Ir čia iš kabineto išeina jaunas ir labai simpatiškas gydytojas, kurio aš anksčiau čia nebuvau mačiusi. „Naujokas, tur būt“< – nusprendžiau aš. Nuostabu, bet vaikinas su didele užuojauta guodė mane, netgi arbata pagirdė.

Kai aš paskirtu laiku atėjau į kliniką pasiimti urnos, sutikau vėl tą veterinarą. Jis pasakė, kad jo pamaina pasibaigė prieš pusvalandį ir jis ruošiasi eiti, paklausė, ar gali mane palydėti.

Aš sutikau, ir nuo tada mes neišskiriami. Viskas kažkaip lengvai susidėliojo, savaime. Po keleto mėnesių mes susituokėm, netgi ilgai negalvojome. Tai labai keista, nes anksčiau aš ir jokių rimtų santykių nebuvau turėjusi.

Aš esu tikr, kad tai Aska man padėjo. Juk negalėjo ji manęs vienos palikti. O jos pelenus mes išbarstėme jos mėgiamam parke prie ežero. Kiekvieną kartą, kai ten būnu, man atrodo, kad štai tuoj išgirsiu pažįstamą lojimą.

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

2 × five =

Fresh articles

Facebook

Trending