Connect with us

Life

Motina neatsisakė protiškai atsilikusio sūnaus. Ir štai kuo jis tapo praėjus 29 metams!

1988 metais kinė Zou Hongyan pagimdė sūnų. Gimdymas turėjo rimtų komplikacijų. Tai paveikė jos kūdikį. Jis buvo pasmerktas invalido su cerebriniu paralyžium gyvenimui.

Netgi gydytojai įtikinėjo mamą atsisakyti sūnaus, jau nekalbant apie vyrą. Jie visi manė, kad žmogaus su tokiomis intelektinėmis ir fizinėmis problemomis ateityje laukia apgailėtinas ir nieko vertas gyvenimas. Tačiau Zou  nesutiko su gydytojų pasiūlymu, išsiskyrė su vaiko tėvu, ir visą savo gyvenimą pašventė savo mylimo sūnaus gydymui ir auklėjimui.

Norėdama išlaikyti savo mažą šeimą, Zou dirbo trijuose darbuose, o vakarais žaisdavo su sūnum žaidimus, lavinančius intelektą ir emocijas. Motina netgi išmokė berniuką naudotis bambuko lazdelėmis, nors jo nevikrios rankos vos tegalėjo jas nulaikyti.

Štai ką pasakoja apie tą laikotarpį pati Zou: „ Aš nenorėjau, kad mano sūnui reiktų gėdytis savo fizinės negalios. Kadangi jis turėjo problemų daugelyje sričių, aš buvau labai griežta motina. Nuolat versdavau jį dirbti su savimi“.

Reklama

Po 29 metų šis berniukas – Din Din – yra Pekino universiteto auklėtinis, turintis bakalauro laipsnį aplinkosaugos ir technikos srityje. Neseniai jis įstojo į Harvardą ir studijuoja teisę.

Jūs tik įsivaizduokite, kaip didžiuojasi šiuo darbščiu jaunuoliu jo mama, iškovojusi savo sūnui galimybę progresuoti ir vystytis! Ir koks dėkingas jai yra Din Din!

Tai tikroji motinos meilės jėga!

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

4 × 3 =

Life

Puiki pasakėčia, kuri suteiks jums motyvacijos – “Tikėti savimi!”

Vieną kartą gyveno maži varliukai, kurie nutarė organizuoti bėgimo varžybas.

Jų tikslas buvo įkopti į bokšto viršūnę.

Susirinko daug žiūrovų, kurie norėjo pamatyti šias varžybas ir pasijuokti iš jų dalyvių …

Varžybos prasidėjo…

Tiesa buvo tame, kad nei vienas žiūrovas netikėjo, kad tokie maži varliukai gali įkopti į bokšto viršūnę.

Žiūrovai replikavo:

“Tai per sunku!”

“Jie NIEKADA neįkops į viršūnę”

“Nėra šansų! Bokštas labai aukštas! ”

Maži varliukai pradėjo kristi. Vienas po kito …

Reklama

Išskyrus tik tuos, kuriems atsivėrė „antras kvėpavimas“, jie kopė aukščiau ir aukščiau …

Minia šaukė: “Per sunku!” Niekas negalės tai padaryti! ”

Dar daugiau varliukų pavargo ir krito ant žemės … Tik VIENAS kopė aukščiau ir aukščiau …

Tas vienintelis nepasidavė!

Galų gale visi iškrito iš varžybų. Išskyrus tą vieną varliuką, kuris įdėjo visas pastangas, kad įkoptų į bokšto viršūnę!

TUOMET visi varliukai panoro sužinoti, kaip jis tai padarė?

Vienas dalyvis paklausė, kaip tas varliukas sugebėjo rasti jėgų?

PASIRODO

Laimėtojas buvo KURČIAS!!!

foto – mirpozitiva.ru

Continue Reading

Life

Į jos duris pasibeldė lietingą naktį… Nuostabi istorija apie tai, kad atsitiktinumų nebūna

Daktaras Markas buvo garsus onkologijos srities specialistas.

Kartą jis ruošėsi vykti į kitame mieste vyksiančią labai svarbią konferenciją, kur jį turėjo apdovanoti premija už mokslinius tyrimus medicinos srityje. Jis labai jaudinosi, nes šioje konferencijoje turėjo įvertinti jo nuveiktus daugelio metų darbus.

Praėjus dviem valandoms nuo lėktuvo pakilimo jis turėjo nusileisti avariniu būdu artimiausiame oro uoste dėl techninių gedimų. Gydytojas baiminosi, kad pavėluosį konferenciją, todėl išsinuomojo mašiną ir išvyko į miestą.

Tačiau jam važiuojant labai greitai oro sąlygos pasikeitė ir prasidėjo didžiulė audra. Kadangi pliaupė lietus, jis ne ten pasuko ir pasiklydo. Po dviejų valandų klaidžiojimo gydytojas suprato, kad  papuolė į beviltišką situaciją. Jautėsi alkanas ir siaubingai pavargęs, todėl nusprendė ieškoti, kur apsistoti.Po kurio laiko pagaliau užtiko mažą sukežusį namelį. Jis išlipo iš mašinos ir pasibeldė į duris.

Duris atidarė graži moteris. Gydytojas viską paaiškino ir paprašė leisti pasinaudoti telefonu. Moteris paaiškino, kad neturi telefono, bet jis galintis užeiti ir palaukti, kol pagerės oro sąlygos.

Reklama

Sušlapęs, alkanas ir pavargęs gydytojas priėmė moters pasiūlymą ir užėjo į namus.

Šeimininkė jį pavaišino karšta arbata ir pavalgydino. Ponia pakvietė daktarą kartu su ja pasimelsti, bet šis nusišypsojo ir atsakė, kad tikintis tik darbštumu ir atsisakė dalyvauti maldoje.

Sėdėdamas už stalo ir gerdamas arbatą, blankioje žvakės šviesoje gydytojas stebėjo moterį, kaip ji meldžiasi prie vaiko lovelės.

Daktaras suprato, kad jai reikia pagalbos. Kai moteris baigė maldą, jis paklausė apie lovelėje gulintį mažą vaikelį, prie kurio ji meldėsi. Ponia liūdnai nusišypsojo ir paaiškino, kad tai jos sūnelis, kuris serga sunkia vėžio forma ir yra tik vienas gydytojas Markas, kuris galėtų jį pagydyti, bet ji neturinti tam pinigų, o be to gydytojas gyvenantis kitame mieste. Ji kalbėjo, kad Dievas iki šiol neatsiliepė į jos maldas, bet ji žinanti, kad jai padės, ir niekas nesužlugdys jos tikėjimo.

Priblokštas ir netekęs amo, daktaras Markas tiesiog apsiverkė. Jis šnibždėjo, kad Dievas yra didis, ir prisiminė viską, kas šiandien atsitiko: nesklandumai lėktuve, liūtis, dėl kurios jis pasiklydo. Viskas įvyko todėl, kad Dievas atsiliepė į moters maldas ir suteikė jam galimybę išeiti iš savo materialios aplinkos ir padėti nelaimingiems vargstantiems žmonėms, kurie nieko daugiau neturi tik maldą.

Visada būkite pasiruošę padaryti tai, ką Dievas jums paruošė. Gyvenime atsitiktinumų nebūna.

Continue Reading

Life

Japonų naras jau 25 metus lanko savo geriausią draugą

Japonas naras susidraugavo su žuvimi, kurią išgelbėjo nuo mirties, ir matosi su ja beveik kiekvieną dieną jau 25 metus. Ir nors kai kurie interneto vartotojai mano, kad draugė atrodo grėsmingai, naras tvirtina, kad jie puikiai supranta vienas kitą. Kaip sako japonas, žuvis pažįsta jo veidą ir net leidžiasi glostoma ir bučiuojama.

Narui Hiruoki Arakava, dirbančiam povandeniniam parke prie Japonijos miesto Tatejama krantų, jau 79 metai, bet nežiūrint į amžių jis beveik kasdien pasineria po vandeniu, kad praleistų laiką su savo drauge – didele, neįprastos ižvaizdos žuvimi. Kaip vyras pasakojo interneto puslapiui Great Big Story, jų draugystė tęsiasi jau 25 metus, ir per šį laiką jie taip suartėjo, kad žuvis net leidžiasi glostoma ir bučiuojama.

Hiruoki ir žuvies draugystė prasidėjo, kai japonas surado ją prie povandeninio parko vartų, kur jis dirba. Jo žodžiais tariant, ji buvo labai silpna ir pati negalėjo pasirūpinti sau maisto. Vyras maitino ją krabais 10 dienų ir gyvūnas atgavo savo jėgas. Per tas 10 dienų japonas naras taip prisirišo prie žuvies, kad ėmė reguliariai ją lankyti.

„Aš manau, ji žino, kad aš ją išgelbėjau ir padėjau, kai ji buvo sužeista. Aš manau, bet kas gali taip susibendrauti su gvūnu, jei jį maitins“.

Reklama

Mokslininkai tiki, kad kai kurios žuvų rūšys iš tikrųjų gali atpažinti žmonių veidus, nors,deja, tai dar neįrodyta moksliškai. Hiruoku tvirtina, kad žuvis atpažįsta jo veidą, nes ne kiekvienam žmogui ji leidžia save glostyti. Pasižiūrėti, kaip du draugai leidžia laiką po vandeniu galima pamatyti video filmuke, nufilmuotame Great Big Story.

Žuvis, su kuria susidraugavo naras – dantytoji lūpažuvė, kurios tikrai nepavadinsi patraukliausiu vandenyno sutvėrimu dėl gumbų ant kaktos ir pagurklio. Bet japonas tvirtina, kad jos snukis iš arti labai panašus į žmogaus veidą, o jeigu prisiartinti visiškai, galima pažinti kažką iš savo pažįstamų.

Continue Reading

Fresh articles

Facebook

Trending