Connect with us

Life

Pamokanti istorija apie požiūrį į gyvenimą

Pakvietė į svečius. Draugė su vyru. Bus daug žmonių, pasakė… Aš sakau: nekvieskite, blogai bus. Aš nemėgstu žmonių. Aš – sociopatė. Ne, atvažiuok, ir viskas. Na, atvažiavau. Išgėrėme, pavalgėme. Ir čia – pokalbiai prasidėjo.

Visi plepa, aš tyliu. Pradėjo manęs visokių niekų klausinėti. Sakau, neklausinėkit manęs nieko. Aš – sociopatė tylenė. Ne, prikibo. Vienas. Pusvalandį kalbėjo apie manieras, apie tai, kaip sunku gyventi, kai aplinkiniai nemoka elgtis ir rengtis. Ką jūs apie tai galvojate, klausia manęs. Tris kartus. Na, aš ir pasakiau, ką galvoju, kad jo vietoje aš nesirengčiau savo mamos krepdešino bliuzelės, netgi į svečius, netgi po savo tėčio švarku… Ir nepradėčiau iš bendros salotinės pribaiginėti salotų. Įsidėčiau į savo lėkštę. Ir…Na, jis neišklausė, greit išėjo ir netgi išvažiavo. O ką aš, aš – atvira sociopatė.
O čia dar viena. Pusę vakaro kalbėjo apie sveiką mitybą ir dejavo, kad ant stalo nėra nieko sveiko. Ką aš apie tai manau, paklausė manęs. Keletą kartų. Na, aš ir pasakiau, kad jinai, be abejo, sveikos mitybos simbolis, visa pati sveikiausia, netgi storulė iš sveikumo. Ir, taip, nieko tinkamo jai nėra. Ypač jos stalo pusėje. Viskas pasibaigė. Ir jinai, kažkaip, irgi namo susiruošė, tik pyragėlį su mėsa pabaigė valgyti. O aš ką, aš teisinga sociopatė.

Ir čia iš kito stalo krašto paklausė. Ten moteriška kompanija, viena pasakojo apie savo pasisekimą vyrų tarpe. Didžiulį. Turkijoje. Ir Ispanijoje. Masažistų ir oficiantų. Taip garsiai pasakojo. Ir manęs paklausė, nelaimei, koks mano pasisekimas vyrų tarpe. Na, aš ir papasakojau, kad neturiu pasisekimo. Nė vieno „alfonso“ šią vasarą neturėjau. Nei Turkijoje, nei Ispanijoje. Tur būt, pinigų gaila. Aš – skūpi sociopatė.

Ir jos visos kažkaip iškart pradėjo ruoštis namo. Išvažiavo. Pasidarė tylu. Mes likom. Aš, draugė, vyras. Ir močiutė.

Reklama

– Viešpatie, kokia laimė, – pasakė draugė. – Kaip anksti jie visi išvažiavo. Pirmą kartą.
– Šia proga aš tuoj vyšnių trauktinės tuoj atnešiu, pats padariau, tik mums saugojau, – pasakė vyras.

Mes gėrėme trauktinę ir žiūrėjome į saulėlydį. Buvo puiku. Tylu ir kvepėjo lapais.

– Ačiū, kad pakvietėt į svečius. – paskiau aš. – Kaip gera pas jus.
– Visada atvažiuok, – atsakė jie.

Aš atvažiuosiu. Aš – dėkinga sociopatė.

Autorius: Natalja Ivanova

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

3 × 2 =

Fresh articles

Facebook

Trending