Didžiojoje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje galioja taisyklė, nurodanti kelių policijai tikrinti keliuose įstrigusias mašinas, kai oro temperatūra krenta labai žemai.

Vieną labai šaltą rytą, apie 3 valandą, policininką, 658 numeris etatinį Montaną Alaną Niksoną, iškvietė dispečeris, kad jis patikrintų į šalikelę nuvažiavusią mašiną netoli Greit Folzo.

Suradęs mašiną, įstrigusią giliame sniege, bet įjungtu varikliu, privažiavęs su įjungtais švyturėliais iš paskos, policininkas išlipo iš savo mašinos. Priėjęs prie įstrigusios mašinos durelių, pamatė už vairo miegantį pagyvenusį vyrą, o greta jo – pustuštį butelį degtinės.

Vairuotojas pabudo nuo beldimo į langą. Pamatęs už nugaros policijos švyturėlius ir už lango stovintį policininką, vyras paniškai įjungė pavarą ir nuspaudė greičio pedalą.

Mašinos spidometras rodė 30 – 40 – 60 ir, galų gale, 80 kilometrų per valandą, bet mašina liko įstrigusi sniege su vietoje  besisukančiais ratais. Policininkas turėjo humoro jausmą, tad pradėjo vietoje bėgti greta stovinčios mašinos.

Visiškai apkvaišęs vairuotojas patikėjo, kad policininkas iš tikrųjų bėga greta. Jo akys vos neiššoko iš kaktos, jis paniškai vis spaudė greičio pedalą.

Tai truko apie 30 sekundžių, o po to policininkas smarkiai sušuko vairuotojui: „Sustokite šalikelėje!“

Šokiruotas vairuotojas linktelėjo, pasuko vairą ir išjungė variklį. Aišku, jis buvo nubaustas, tikriausiai, ir šiandien, negalėdamas suprasti, suka galvą, prisiminęs policininką iš Montanos, kuris bėga 80 kilometrų per valandą greičiu.

Kartą avarijoje žuvo trys moterys. Kai jos papuolė į rojų, priešais jas atsirado apaštalas Petras ir sako: “Mes rojuje turim tik vieną taisyklę – neužlipti ant ančių!”.

Kai tik jos įėjo į rojų, jos pamatė, kad ten visur pilna ančių.

Tiesiog buvo neįmanoma neužlipti ant anties, nors jos stengėsi iš visų jėgų, štai pirmoji moteris užmynė ant vienos anties.

Ir štai ateina Petras su pačiu baisiausiu žmogumi, kokį tik jai teko matyti.

Šventas Petras sujungia juos ir sako: “ Tavo bausmė už tai, kad užlipai ant anties, būti amžiams prikaustytai prie šito bjauraus vyro!”

Kitą dieną antroji moteris užmina ant anties. Ateina šventas Petras, atsiveda kitą baisų vyrą. Sujungia juos kartu su tais pačiais žodžiais, kaip ir pirmąją moterį.

Trečioji moteris, matydama visa tai ir nenorėdama būti prikaustyta prie baisau vyro, vaikšto labai labai atsargiai.

Ji mėnesių mėnesiais įsigudrina neužminti ant anties, bet vieną kartą šventas Petras su pačiu gražiausiu jos matytu vyru pasaulyje. Jis aukštas, raumeningas, tankiais plaukais ir blakstienomis.

Šventas Petras sujungia juos kartu, bet netaria nė žodžio.

Laiminga moteris sako: “Aš nustebusi, ką aš padariau, kad nusipelnyčiau būti amžiams prie jūsų prikaustytai?”

Vaikinas sako: «Aš nežinau, ką jūs padarėte, bet aš užmyniau ant anties!»

foto – vk.me

Budėjimas. Gūdi žieos naktis po išprotėjusios dienos. Trys valandos po vidurnakčio.

Gerokai kauštelėję draugai atvežė tokį patį “broolelį” tiesiai iš linksmo vakarėlio. Kieeetas toks, visas grandinėm apsikarstęs ir tatuiruotėm pasipuošęs, pripratęs, kad jį gražiai aptarnautų, “brolelis” skundžiasi pilvuko skausmais.

Elgiasi siaubingai: tyčiojasi, įžeidinėja, keikiasi, spjaudo ant grindų, kojas užsidėjo ant stalo. Po pusvalandžio – medicinos seselė jau arti isterikos, aš – vos laikausi nesimušęs. Skambinam chirurgams. Budi daktaras Ženia.

Daktaro Ženios dosje:

» Daktaras Ženia, 29 metai, chirurgas, išsiskyręs. Ūgis 180 cm, svoris 120 kg.

» Kūno sudėjimas: LABAI stiprus.

» Kirpimas : nuliuku.

» Akysа: mėlynosе, žvilgsnis sunkus, bet geras.

» Pomėgiai: sunkioji atletika, rašo eiles, dainas, groja gitara, balsas malonus, klausa absoliuti.

» Charakteris: ramus, santūrus, patikimas draugas, geros dūšios žmogus.

Daktaro Ženios žodžiais tariant:

«Atėjau iš ekstrinės išvaržos pjovimo. Nusikaliau iki žemės graibymo. Atsivilkau budėjimo postą, nudribau ant kušetės, ir momentaliai atsijungiau. Kurtinantis telefonos tarškesys tyloje. Šokau ant tiesių kojų. «Chirurgas — į priėmimą, staigiai»!!!

Sygrabaliojęs tamsoje stetoskopą, pasikabinau jį ant krūtinės ir autopilotu nukeliavau į priėmimą.»

Atsilapoja durys, ir Daktaras Ženia įlekia į apžiūros patalpą. Sustoja priešais :klientą” ir kimiu balsu iš miegų bosu klausia :

— Kuo skundžiatės?

«Brolytis» akyse keičia veido išraišką, jo šypsenėlė nyksta:

— Tai nieko, daktare, jau viskas praėjo.

Доктор Женя издает вопросительный рык. «Браток» застёгивает кожан, приобретает совершенно приличный вид и бочком-бочком, по стеночке пробирается к выходу:

— Atleiskit už sutrukdymą, viso gero!

«Bratela» dingsta už durų, iš gatvės pasigirsta startuojančio bumerio riaumojimas. Visi nieko nesuprasdami žiūri vieni į kitus, po to į daktarą Ženią. Personalas sveriasi už pilvų ir pradeda draugiškai kvatotis, pirštais rodydami į dar ne visai atsibudusį daktarą Ženią.

Daktaras Ženia: suamitotu chirurginiu kostiumu, susiglamžiusiu veidu ir krauju pasruvusiomis akimis. Ant buliaus storumo kaklo kabo grandinė su Andrejaus Stebulkadario atvaizdu ir …. VANDENS VIRINTUVAS!!!