Teisme, mažame Pietų Amerikos miesto prokuroras kviečia savo pirmąją liudytoją – seną močiutę . Jis paklausė:

– Ponia Džons, jūs mane žinote?

– Na, žinoma, pone Viljamsai. Pažinojau, kai buvote dar mažas berniukas, ir tiesą sakant, jumis esu labai nusivylusi. Jūs meluojate, esate neištikimas savo žmonai, jūs manipuliuojate žmonėmis ir apkalbate juos. Manote, kad esate didelis, svarbus, bet neturite pakankamai smegenų suprasti, kad  jūs –  tiesiog nedidelis biurokratas.

Prokuroras buvo šokiruotas. Nežinodamas, ką daryti, jis nurodė per salę ir paklausė:

– Ponia Džons, pažįstate advokatą?

– Žinoma, pažinau. Pažįstu poną Bradley, nuo pat jaunystės dienų.

Jis tingus, nepakantus ir turi problemų su alkoholiu. Jis negali sukurti normalių ryšių nė su nieku. Ir jo kontora – viena blogiausių mūsų valstijoje. Jau nekalbant apie tai, kad jis apgaudinėjo savo žmoną su trimis skirtingomis moterimis. Beje, viena iš jų – jūsų žmona. Taip, aš pažįstu jį.

Advokatas stovėjo, nei gyvas, nei miręs.

Tada teisėjas pakvietė abu teisininkus prie jo savęs ir labai tyliai pasakė:

– Jei kuris nors iš jūsų idiotų paklaus, ar ji žino mane, pasodinsiu jus į elektros kėdę.

Vienas vyras dirbo ir taupė pinigus visą savo gyvenimą. Jis buvo tikras šykštuolis, ir taip mylėjo pinigus, jog norėjo pasiimti juos su savim į anapus. Prieš mirtį jis pasakė žmonai:

«Kai mirsiu, noriu, kad tu paimtum visus mano pinigus ir įdėtum į dėžutę su manimi. Noriu pasiimti visus savo pinigus į pomirtinį pasaulį».

Privertė ją prisiekti, kad ji tai padarys. Ji prisiekė kaip tikra krikščionė. Atėjo ta mirties diena. Šykštuolis gulėjo karste, o jo žmona sėdėjo šalia su geriausia draugu.  Ceremoniji baigiant, jau uždarant karstą, žmona sušuko: «Palaukite!», paėmė mažą dėžutę ir padėjo į karstą, prie savo vyro.

«Aš tikiuosi, kad tu – ne ant tiek kvaila, kad įdėtum visus pinigus tenai, prie to šykštaus senio?» – paklausė draugė.

«Aš pažadėjau, aš pavyzdinga krikščionė ir aš negaliu meluoti. Pažadėjau jam, kad sudėsiu visus pinigus jam į karstą».

«Tu nori pasakyti, kad įdėjai viska iki paskutinio cento?»

«Žinoma, – sakė žmona. – Aš paėmiau jo pinigus, padėjau juos į sąskaitą, o jam išrašiau čekį. Tegul pasiima, kai jam reikės!»

Mano mama – lieknoka, bet visiems sako, kad yra liekna. Kojos nėra labai ilgos, bet plokščiapadė.

Galva truputį didesnė už mano, todėl ji – labai protinga. Pas ją yra pilkai žalios akys ir ilgos blakstienos, o ant vokų melsvi šešėliai.  Antakiai pas mamą būna skirtingų spalvų ir formų – kokius nupieš.

Nosis pas ją  – normali, bet su nedidele kuprele, nes  vaikystėje nukrito nuo dviračio ant nosies. Lūpų spalvos aš nežinau, nes ji kiekvieną kartą dažosi skirtingai, priklausomai nuo to, kas ant jos uždėta.

Pas mama yra beveik lygūs balti dantys. Ji turi ilgą kaklą, ant kurio visą laiką grandinėlė brangiu akmeniu. Ji – plačių pečių, bet jie jai tinka. Mama turi gražias moteriškas rankas, ant kurių visada būna nudažyti nagai.

Ji juos dažo baltu arba permatomu nagų laku. Man atrodo, kad pas mus su mama yra platūs kaulai ir dėl to ji turi didelį dubenį. Kojos yra lygios, nes ji jų nelaužė.

Aš galvoju, jog mama galėtu tapti modeliu, bet!  Ji labai žema, ir dėl šito jos nepaims …

P.S.: Tėtis verkė ir labai prašė jo neaprašinėti.