Nors vieną kartą savo gyvenime žmogus turi apdegti saulėje, bet kai kuriems žmonėms tai nutinka nuolat, virtuoziškai, metai iš metų.

Daugelis žmonių pamiršta, kad deginantis saulėje reikalingos apsaugos priemonės. O kiti mielai pasijuokia iš tokių mėgėjų „pačirškinti“ save.

Internete įkelta milijonai juokingų fotografijų tema „vasarinio įdegio dievai“, jomis norima jus prajuokinti. Mes išrinkome pačias juokingiausias iš jų.

Malonios peržiūros ir geros nuotaikos!

Sausio 3-ią, visiškai girtas, aš išėjau 5-ą valandą ryto su šuniu pasivaikščioti. Pasiėmiau su savim konjako gertuvę. Kol gėriau – pamečiau šunį.

Apbėgau kiemus, prasiblaiviau, sušalau, gerklę peršalau – šaukiau. Kol šaukiau, atsibudę kaimynai kokius dešimt kartų mane pasiuntė…

Ką daryti? O pas mane telefone – šuns nuotrauka visu ūgiu. Aš nusprendžiau išspausdinti ir išklijuoti rajone. Prisiminiau, kad namie nėra rašalo spausdintuve, paskambinau draugui, iš pradžių ir jis mane pasiuntė ten pat, kur ir kaimynai, bet paskui susitariau, atęjau, mes sukūrėm skelbimą, išspausdinom trisdešimt.

Aš, draugas, jo žmona, jo mama ir jų šuo išsigrūdom į lauką, dar pašūkavom, pavaikščiojom po kiemus, suklijavom skelbimus, dar truktelėjom iš nevilties ir nuėjom pas juos pusryčiauti. Kol pusryčiavom, staiga prisiminėm, kad skelbime nurodėm ne mobilų, o namų telefoną, aš pirmiausia puoliau bėgioti ir ranka taisyti telefono numerį skelbimuose, o paskui namo…

Ateinu – o šitas ch…ras tupi bute priešais duris, akys kaip lėkštės. Aš, pasirodo, antkaklio dirželį pasiėmiau, o šunį namie palikau.

Adomas su Ieva išdykauja sode, nusileidžia pas juos Dievas ir sako:

— Vaikai mano, aš jums turiu dvi dovanas, tik jūs turite nuspręsti, kuris kuriam atiteks. Pirma dovana – šlapintis atsistojus…

Na, Adomas labiausiai iš visų šaukė, daužė galvą į medį, kad jis būtinai nori šlapintis stovėdamas, kad svaojo apie ati visą gyvenimą. Ieva leido jam pasiimti šią dovaną… Ir Adomas nubėgo per sodą, džiaugėsi, šokinėjo, šaukė, šlapinosi ant visko iš eilės! Ant medžių, gėlių, ant kiekvieno vabaliukoir tiesiog ant žemės! Ieva atsistojo šalia Dievo. Tylėdami jie abu žiūrėjo į šitą beprotybę…

Ir čia Ieva klausia:

— Dieve mano, o kokia gi antroji dovana?

Ir tarė Dievas:

— Smegenys, Ieva… smegenys…! Bet smegenis, Ieva, irgi teks atiduoti Adomui, nes jis čia viską apmyž!