Connect with us

Life

„Rojų pasiekia tik tie, kurie nemeta savųjų“ – išmintinga pasakėčia apie tai, kaip patekti į rojų

Ilgu laukiniu, varginančiu keliu ėjo žmogus su šunimi. Ėjo jis, ėjo, pavargo, šuo irgi pavargo. Staiga priešais jį – oazė! Gražūs vartai, už tvoros – muzika, upelio čiurlenimas, žodžiu, poilsis.

— Kas čia tokio? — paklausė keliauninkas vartus saugančio žmogaus.
— Tai rojus, juk tu numirei, ir dabar gali įeiti, pailsėti kaip priklauso.
— O ten yra vandens?
— Kiek tik nori: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
— O valgyti duos?
— Ko tik panorėsi.
— Bet su manim šuo.
— Apgailestauju pone, bet su šunimis negalima. Šunį teks palikti čia.

Ir keliauninkas nuėjo sau toliau. Po kurio laiko kelias atvedė jį į fermą. Prie vartų vėl sėdėjo vartų sargas.

— Aš noriu gerti, — paprašė keliauninkas.
— Užeik, kieme yra šulinys.
— O mano šuo?
— Prie šulinio pamatysi girdyklą.
— O maisto?
— Galiu pavaišinti tave vakariene.
— O šuniui?
— Ir jam atrasim kaulelių.
— O kas čia per vieta?
— Čia rojus.
— Kaip gi taip? Vartų sargas prie rūmų netoliese pasakė, kad ten rojus.
— Meluoja jis viską. Ten pragaras.
— Kaip gi jūs rojuje tai pakenčiate?
— Tai mums labai naudinga. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

17 − 1 =

Fresh articles

Facebook

Trending