Gyveno kartą karalius garsėjantis savo išmintim. Bet, nepaisant visos jo išminties, gyvenimas nebuvo ramus. Vieną kartą sugalvojo jis kreiptis į pavaldinius, kad kas nors patartų būdą, kaip jam išmokti nusiraminti. Buvo įvairių pasiūlymų, bet niekas netiko. Karalius šėlo. Nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę.

Vieną dieną rūmuose pasirodė niekam nežinomas klajūnas teigiantis, kad girdėjo apie bėdą ir galintis pagelbėti:

– Begalės dalykų gali išvesti mane iš pusiausvyros ir tai labai trukdo, – kreipėsi į klajūną karalius.
– Aš žinau, kaip tau padėti. Užsimauk šį žiedą – ant jo matosi įrašas „VISKAS PRAEIS!“. Kai tave užvaldys stiprus pyktis ar stiprus džiaugsmas, pažvelk į šį užrašą ir tai padės tau atsipeikėti.

Bėgo laikas, karalius vadovavosi išminčiaus patarimais ir tai suteikė jam ramybę. Sykį, atėjo toks momentas, kai jis susinervinęs pažvelgė į žiedą ir tai jo nebe nuramino, priešingai – dar labiau suerzino. Tuomet caras nusimovęs žiedą nuo piršto jau norėjo švystelėt jį kur toliau… bet staiga, žiedo viduje, pamatė dar vieną įrašą. Pažvelgęs atidžiau perskaitė: „IR TAI PRAEIS…“

Ilgus metus Saliamonas gyveno ramiai, bet, pagaliau, atėjo jam laikas iškeliauti į dausas. Jis sėdėjo ir žiūrėjo į savo žiedą, kuris visada buvo ant jo piršto. Caras liūdnai nusišypsojo, ir paskutinį kartą skaitė tai vieną užrašą „Viskas praeis“, tai kitą „ Ir tai praeis“. Ir pagalvojo: „Štai viskas ir praėjo“. Ir čia saulės spinduliukas nušvietė vos pastebimą užrašą. Gerai pažiūrėjęs, jis perskaitė: „Niekas nepraeina“.

Viena mergina parašė straipsnį apie tai, kas pasikeičia santykiuose to po, kai nebelieka drugelio jausmo pilve, ir jis surinko tūkstančius „patinka“. Straipsnis buvo parašytas prieš 3 metus ir dabar vėl tinkluose apie tai diskutuojama.

„Aš jau 5 metus turiu santykius. Ir skaitau daug straipsnių apie tai, ką galvoja žmonės, lyg santykiuose visada reikia jausti drugelius pilve, kaip turėtų plakti širdis, pamačius šį žmogų, kaip kiekvieną naktį jūs turėtumėte apsikabinti, susipinti kojomis ir būti laimingi, kiekvieną naktį miegoti vienoje lovoje“.

Bet iš tikrųjų viskas ne taip, bent jau ne man.

Tu nustoji jausti drugelius pilve, kada jūs pradedate kartu gyventi. Tavo širdis stipriai nebeplaka, kai tu jį pamatai, bet vietoj to atsiranda ramybė. Kai tu šalia jo, tau ramu ir saugu. Kai tu jį apkabini, jauti kai tavo pulsas lėtėja, o jo kvėpavimas tave užliūliuoja. Nėra daugiau emocijų kaitos. Tu jautėsi, kaip namuose.

Kiekvieną naktį jūs nemiegate apsikabinę ir susipynę kojomis. Jūs miegate patogiai, šalia, kartais nusisukę vienas nuo kito. Bet kiekvieną naktį tu eini į lovą tam, kad rastum jį ten. Tu prisiglaudi prie jo rankos arba glostai jo plaukus tol, kol jis užmigs. Būna tokių naktų, kai per miegą mano vaikinas priglaudžia mane prie savęs, kaip vaikas savo žaislinį meškiuką.

Ankstyvą rytą, kada pasaulis dar tokios žydros spalvos, ir tu matai, kai jis guli užsimerkęs, tu prisiglaudi prie krūtinės ir jauti malonų jo kvapą tol, kol dar trumpai gali pasnausti.

Bučiniai jau ne visada romantiški ir aistringi. Bet dabar jų daug daugiau. Šalti bučiniai, kai vasarą valgote ledus. Lipnūs bučiniai, kai pusryčiams valgome blynus. Yra bučinių „Aš jau išeinu“ arba „Ar tu išeini, palauk, dar vienas bučinukas“. Yra mieguistų rytinių bučinių, kai tu neišgirsti žadintuvo, bet tave pažadina lūpų prisilietimas.

Yra bučinių prieš miegą, ir bučinių už tai, ką jis padaro. Už tai, kad jis labai geras ir myli augintinius. Už tai, kad jis šalia, o ne kas kitas. Yra greitų bučinių parduotuvėje, kai aplink daug žmonių ir labai triukšminga, kada labai mažai asmeninės erdvės, ir jūs dar labiau glaudžiatės vienas prie kito.

Jūs ne visada norite rašyti vienas kitam meilės laiškučių, kaip ankščiau, todėl, kad dabar ir taip viskas suprantama. Dabar jūs labiau juokaujate apie tai, ką tik jūs suprantate. Jūs apsikabinate žvilgsniais, suprasdami vienas kitą be žodžių, kai aplink yra tų, kurie nieko nesupranta.

Santykiai ne visada – pasaka. Tai ramus meilės ir rūpesčio ritmas. Tai ugnis ne sieloje, bet širdyje, kurioje šilta ir jauku, todėl jūs užmiegate ramiai ir šalia.

Ir aš tai myliu.“

Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių viskas aišku apie tai, kad visi vaikai turi lygias teises nepriklausomai nuo jų lyties. Tačiau mūsų pasaulyje vis dar yra daug šalių, kuriose manoma, kad pagimdyti berniuką yra daug geriau, nei mergaitę.

1970 m. Kinijos vyriausybė laikėsi ribojančios gimstamumą politikos (viena šeima – vienas vaikas). Baudos už antrą vaiką kartais siekdavo 8 vidutinius tos provincijos metinius uždarbius.

Dėl šios priežasties daugelis šeimų pradėjo galvoti, kad labai svarbu pagimdyti berniuką, nes ateityje jis tarės daugiau galimybių gauti darbą, ypač gerai apmokamą. Šis mąstymas sukėlė daugybę socialinių problemų.

Daugelis sutuoktinių porų, kurioms pirmą kartą gimdavo mergaitė, stengėsi atiduoti ją į našlaičių namus, nes tikėjosi, kad apie jų vaiką pasirūpins. Bet ne visi taip elgėsi…

Buvo atvejų, kai tėvai nužudydavo savo gimusias dukteris. Dauguma jų paprasčiausiai išmesdavo jas miške arba tiesiog palikdavo gatvėje kartoninėse dėžėse.

Daugelis žmonių negalėjo žiūrėti į tokį neteisybę. Tarp jų ir vyras vardu J. Šančžunas. Per visą savo gyvenimą jis surado ir įsivaikino 12 mergaičių. Pirmą kartą vyras tokiam poelgiui ryžosi prieš 35 metus. Tuomet jam buvo 40 metų.

Praėjus ketveriems metams, kartoninėje dėžėje J. rado dar vieną mergaitę. Tada jis taip pat negalėjo jos palikti ir atsinešė namo. Jis su savo žmona pasiėmė šią mergaitę. Laikui bėgant įvaikintų dukterų skaičius pasiekė 12.

Kartais žmonių žiaurumas tiesiog stebina, pavyzdžiui, 1998 metais kartoninėje dėžėje vyras surado dvi savo jauniausias dukteris, kurioms buvo vos tik savaitė…

Ši didžiulė šeima gyveno linksmai, bet vargingai. J. – vienintelis, kuris dirbo ir atnešdavo į namus pinigus. Jis darė viską, kad šeima visada turėtų ką valgyti. Viena iš J. dukterų pasakojo, kad kartais ji su motina turėjo vaikščioti gatvėje ir ieškoti maisto likučių. O kartais net prašė išmaldos. Geri žmonės atiduodavo senus drabužius bei duodavo šiek tiek pinigų.

Šiandien keturios J. dukterys mokosi universitetuose ir gauna valstybės paramą. Visi kiti vis dar gyvena tėvo namuose, kur svetainėje kaba vienos iš dukterų išsiuvinėtas paveikslas, kuriame yra užrašas kinų kalba „Taiki šeima visada klestės”.

Vyro 70-čiui dukros sugebėjo sutaupyti pinigų, kad padovanotų auksinį žiedą, kaip dėkingumo simbolį už viską, ką jis joms padarė.

Ši istorija dar kartą parodo, kad iš bet kokios, net pačios sunkiausios, gyvenimiškos situacijos galima rasti išeitį. Svarbiausia, kad šalia tavęs būtų tokie geri ir nuoširdūs žmonės, kaip J. Šančžunas.

Pasidalykite savo įspūdžiais apie šią istoriją komentaruose!