Connect with us

Life

„Pasiėmiau mamą gyventi pas save. Visam laikui“ – tikra istorija iš gyvenimo, sujaudinanti iki ašarų

Pasiėmiau mamą gyventi pas save. Visam laikui. Nieko nespręsdama iš anksto, tiesiog vieną dieną, su vienu ryšuliu. Ryšulyje – pėdkelnės, šlepetės su užrašu „Gerieusei pasaulyje močiutei“ (mano vaikų dovana), šiltas chalatas, marškiniai ir, kažkodėl, pagalvės užvalkalas.

Mama pati sudėjo daiktus į ryšulį.

Dabar mano namuose gyvena senutė mergytė kokių keturių metukų. Liesutė, sniego baltumo plaukais, medvilninėmis pėdkelnėmis, šiek tiek nusmukusiomis. Ji vaikštinėja koridoriumi, smulkiais žingsniukais, šiurendama šiltomis šlepetėmis, atsargiai sustoja prie slenksčio ir aukštai kelia kojas, peržengdama nematomas kliūtis. Šypsosi šuniui koridoriuje. Girdi nematomus žmones ir pasakoja man jų kasdienines naujienas. Gėdijasi ir daug miega. Atsargiai kanda šokoladą (aš visada jos kambaryje padedu šokolado) ir užsigeria arbata, prilaikydama puodelį abiem rankomis – viena ranka dreba. Labai bijo pamesti nuo plono piršto vestuvinį žiedą, visą laiką tikrina, ar jis yra.

Aš staiga matau, kokia ji senučiukė ir bejėgė. Ji tiesiog save paleido, atsipalaidavo ir nustojo vaidinti suaugusią. Ir pilnai, visose smulkmenose, patikėjo savo gyvenimą man. Ir jai svariausia – kai aš esu namuose. Ji taip su palengvėjimu įkvepia, kai aš pareinu namo, o aš stengiuosi ilgam neišeiti. Ir aš vėl kasdien pietums verdu sriubą, kaip vaikams vaikystėje, vėl ant stalo atsirado vazelė su sausainiais.

Ką aš jaučiu? Pradžioje jaučiau siaubą. Ji buvo savarankiška, visus trejus metus po tėčio mirties norėjo gyventi viena. Ir aš ją suprantu – pirmą kartą gyvenime, būdama aštuoniasdešimties, mama darė tai, ko norėjo pati. Šis prakeiktas virusas palaužė mano mamą – du mėnesiai namuose padarė savo juodą darbą ir psichika pasidavė. Dabar man gaila šios trapios visatos, jaučiu meilę ir švelnumą.

Aš puikiai suprantu, kokiu keliu mes su ja einame. Aš noriu, kad tas kelias būtų jai laimingas – su mylima dukterimi, šiltai ir komfortiškai. Su naminiais pyragėliais ir kotletais. Visa kita mamai jau nebesvarbu.

Dabar aš namuose turiu dukrytę, kuriai aštuoniasdešimt trys metai ir aš esu laiminga, kad Dievas suteikė man galimybę, padaryti jos paskutinį laiką laimingu, o mano tolimesnį gyvenimą ramų ir be sielos kančių.

Mama, ačiū, kad tu pas mane
Prašau, pabūk ilgiau …

Mila Miller

Click to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

15 − seven =

Fresh articles

Facebook