Rykliai žmonėms dažnai kelia baimę, nors jų reputacija gerokai prastesnė, nei rodo tikroji grėsmė. Vien Niujorke per metus kitų žmonių įkandama daugiau žmonių, nei visame pasaulyje sukandžioja rykliai. Vis dėlto apie ryklius žinome kur kas mažiau, nei manote: rimčiau jie pradėti tirti tik XX amžiaus viduryje, o daugumą rūšių nelengva laikyti ir stebėti nelaisvėje.
Įspūdingas Grenlandijos ryklio amžius
Didelė dalis žinių apie ryklių elgesį gaunama juos stebint natūralioje aplinkoje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Grenlandijos ryklys Somniosus microcephalus. Mokslininkai nustatė, kad šie gyvūnai gali gyventi 400 metų ar net ilgiau.
Toks amžius beveik dukart viršytų ankstesnio ilgaamžiškumo rekordininko tarp stuburinių – Grenlandinio banginio, kurio gyvenimo trukmė siekia apie 211 metų – rodiklį. Grenlandijos ryklys priartėtų ir prie ilgiausiai gyvenusio aptikto gyvūno rekordo: 507 metų amžiaus moliusko Ming.
Kopenhagos universiteto biologai įtarė, kad šie rykliai gyvena neįprastai ilgai, nes užauga iki maždaug 5 metrų ilgio, tačiau per metus paauga mažiau nei po centimetrą. Jie lėtai plaukioja šaltuose Arkties ir Šiaurės Atlanto vandenyse, kartais minta net miegančiais ruoniais.
Tyrėjai surinko 28 skirtingos brandos Grenlandijos ryklių, žuvusių per mokslines ekspedicijas 2010–2013 metais, kūnus. Anglies-14 metodu ištyrę audinius akies lęšiuko centre, jie įvertino, kiek radioaktyviosios anglies rykliai turėjo gimdami. Seniausias tirtas individas, tikėtina, jau plaukiojo Atlante, kai 1620 metais jį kirto laivas „Mayflower“.
Apie ryklius žinome kur kas mažiau, nei manote
Grenlandijos ryklio ilgaamžiškumas gali atrodyti neįtikėtinas, tačiau jis tik parodo, kiek daug neatsakytų klausimų tebėra apie šiuos gyvūnus. Mokslininkai vis dar aiškinasi net pačius pagrindinius jų gyvenimo aspektus.
Kur rykliai keliauja ir kaip randa kelią?
Ryklius sunku sekti, nors siųstuvų tvirtinimo technologijos per pastarąjį dešimtmetį gerokai patobulėjo. Tyrimai rodo, kad beveik visi stambūs rykliai per metus nukeliauja šimtus ar net tūkstančius kilometrų: kerta vandenynus, plaukia iš vienos žemynų dalies į kitą. Tačiau tik pradedama suprasti, kur jie vyksta, ką ten daro, kodėl migruoja ir kaip orientuojasi.
Kiek iš tiesų yra ryklių rūšių?
Tikslus skaičius nežinomas. Aprašyta maždaug 500 ryklių rūšių, tačiau kasmet atrandama naujų. Vienos jų gali būti beveik šakutės dydžio, kitos – prilygti autobusui.
Kaip ir kur rykliai dauginasi?
Poravimasis tikriausiai būna šiurkštus: ant patelių nugaros ir krūtinės pelekų dažnai matomos poravimosi metu atsiradusios žymės. Patelių oda taip pat labai stora – tik šiek tiek storesnė už patino danties ilgį. Vis dėlto daugelio rūšių poravimasis realiomis sąlygomis beveik nebuvo stebėtas, todėl nežinoma, kur ir kaip daugelis ryklių dauginasi.
Ar rykliai miega?
Mokslininkai dešimtmečiais diskutuoja, ar rykliai apskritai miega. Daugeliui rūšių reikia nuolat judėti, kad vanduo tekėtų per žiaunas, todėl kyla esminis klausimas: ką rykliui apskritai reikštų miegas?
Koks jų vaidmuo ekosistemose?
Dalis ryklių yra viršūniniai plėšrūnai, tačiau mažos, maždaug banano dydžio rūšys tokios funkcijos atlikti negali. Mokslininkai dar aiškinasi, kokį vaidmenį šie smulkesni rykliai atlieka maisto grandinėse ir kas nutinka ekosistemai, kai jie išnyksta.
Ar rykliai yra socialūs?
Rykliai kartais susiburia į būrius, tačiau neaišku, ar jie aktyviai ieško vieni kitų draugijos. Gali būti, kad jie paprasčiausiai pakelia vieni kitų buvimą, kai tai padeda pasinaudoti tuo pačiu maisto šaltiniu ar palankia vandens temperatūra.
Dar viena neįprasta ryklių savybė
Pilkųjų smėlinių ryklių jaunikliai gali kanibalizuoti vieni kitus dar gimdoje. Maždaug nuo penktojo vystymosi mėnesio jie medžioja ir ėda savo vados draugus, kol po maždaug metus trunkančio nėštumo galiausiai gimsta tik vienas išlikęs jauniklis.
Tad net sutikus labai seną ryklį neįmanoma tiksliai pasakyti, kur jis plaukiojo, ar kada nors ilsėjosi taip, kaip suprantame miegą, ir su kuo dalijosi savo buveine. Apie šiuos gyvūnus vis dar turime daugiau klausimų nei patikimų atsakymų.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
