Šiaurinis gyvatgalvis – plėšri, invazinė žuvis, kartais vadinama „Frankenžuve“, – gali ne tik išgyventi prastos kokybės vandenyje, bet ir kelias dienas išbūti sausumoje, jei jos kūnas išlieka drėgnas. Dėl gebėjimo pasisavinti deguonį iš oro ir vandens ši rūšis laikoma rimta grėsme svetimose ekosistemose.
Šiaurinis gyvatgalvis gali kvėpuoti ir už vandens ribų
Dauguma žuvų deguonį iš vandens pasisavina žiaunomis, tačiau kai kurios rūšys yra prisitaikiusios kvėpuoti oru. Pasaulyje žinoma apie 11 varliagyviškų žuvų genčių, tarp jų – dvikvapės žuvys ir dumbliažuvės. Manoma, kad šis gebėjimas įvairiose grupėse išsivystė nepriklausomai, nes leidžia išgyventi sąlygomis, kurios kitoms žuvims būtų pražūtingos.
Šiaurinis gyvatgalvis (Channa argus) yra kilęs iš Kinijos, Rusijos ir Korėjos. Tai viena iš 29 gyvatgalvių rūšių: ilga, vamzdiško kūno, ruda ar juodai dėmėta žuvis, išoriškai primenanti ungurį. Jos galva plokščia ir panaši į gyvatės, tačiau didžiausią susirūpinimą kelia ne išvaizda, o išskirtinis gyvybingumas.
Gyvatgalviai yra agresyvūs plėšrūnai, galintys išlikti ir labai prastos kokybės vandenyje. Jie pasisavina deguonį tiek iš oro, tiek iš vandens, todėl lengviau išplinta ir išsilaiko ten, kur kitos žuvų rūšys neišgyventų.
Kodėl ši žuvis vadinama „Frankenžuve“
Šiaurinis gyvatgalvis yra itin ėdrus ir minta labai įvairiu grobiu. Jis taip pat ištveria plačias temperatūrų ribas, prisitaiko prie kone bet kokios vandens buveinės ir gyvena ilgai. Rūšis gali veistis du kartus per metus, o tam tikromis aplinkybėmis jos populiacija padvigubėja vos per 15 mėnesių.
Jeigu vandens telkinio sąlygos pablogėja, gyvatgalvis gali rangydamasis persikelti sausuma į kitą telkinį. Geriausiai tai, atrodo, pavyksta jaunikliams. Už vandens ribų žuvis gali išgyventi kelias dienas, jei neleidžiama jai išdžiūti.
Invazinių gyvatgalvių keliama grėsmė
Savo natūraliame paplitimo areale šiaurinis gyvatgalvis yra įprasta ekosistemos dalis, tačiau kitose šalyse jis gali tapti sunkiai suvaldomu invaziniu plėšrūnu. Jungtinėse Valstijose šios žuvys į gamtą veikiausiai pateko per akvariuminių gyvūnų prekybą, žuvų turgus ir akvakultūrą. Anksčiau jos buvo auginamos Arkanzaso valstijoje, tačiau 2002 m. federaliniu mastu tai uždrausta.
Iki 2019 m. šiaurinių gyvatgalvių buvo aptikta 16 JAV valstijų. Tų metų spalį Džordžijoje žvejys vieną žuvį pagavo privačiame tvenkinyje. Vėliau atlikus tyrimus tvenkinyje, šlapynėje žemiau jo ir mažame Yellow upės intake rasta suaugusių žuvų bei jauniklių iš mažiausiai dviejų nerštų. Įtarta, kad į tvenkinį viena ar kelios suaugusių gyvatgalvių poros buvo neteisėtai įleistos arba ten išmestos.
Kaip ir kitos invazinės rūšys, gyvatgalviai konkuruoja su vietinėmis žuvimis bei gyvūnais, kuriems vandens ekosistemos yra maisto šaltinis. Jie ne tik sunaudoja maistą, kuris galėtų atitekti vietinėms rūšims, bet ir medžioja vietines žuvis, varles, driežus bei kitus smulkius prie vandens gyvenančius gyvūnus. Be to, jie gali platinti ligas, galinčias užkrėsti kitas žuvų rūšis.
Ką daryti aptikus gyvatgalvį
Akvariuminių žuvų negalima paleisti į ežerus, upelius, tvenkinius ar kitus gamtinius vandens telkinius. Taip pat nederėtų savavališkai įveisti nevietinių rūšių.
- Pagavus ar aptikus gyvatgalvį, jo nepaleiskite atgal į vandenį.
- Praneškite apie radinį savo šalies ar regiono institucijai, atsakingai už žuvininkystę, gamtos apsaugą ar invazinių rūšių kontrolę.
- Jei įmanoma, užfiksuokite žuvį nuotraukoje ir nurodykite tikslią aptikimo vietą.
Japonijoje šiaurinis gyvatgalvis vadinamas raigyo, arba „perkūno žuvimi“.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
