Drugelių gyvenimas glaudžiai susijęs su skrydžiu, šiluma ir dauginimusi. Ryškūs sparnai ne tik leidžia pasiekti nektaro turinčius žiedus, bet ir padeda pasislėpti, atbaidyti plėšrūnus bei surasti tos pačios rūšies porą.
Drugelio gyvenimo ciklas
Drugelio gyvenimas prasideda nuo kiaušinėlio, kuris dažniausiai pritvirtinamas prie lapo apatinės pusės. Iš jo išsirita vikšras – lervinė stadija, kurios pagrindinė paskirtis yra intensyviai maitintis ir sukaupti energijos būsimai transformacijai.
Vikšras virsta lėliuke. Drugelių lėliukė vadinama krisale: joje vyksta metamorfozė, per kurią vikšro kūnas persitvarko į suaugusį vabzdį. Iš krisalės išlindęs drugelis jau turi galvą, krūtinę ir pilvelį, tačiau jo sandara bei gyvensena gerokai skiriasi nuo vikšro.
Suaugusio drugelio paskirtis pirmiausia yra daugintis. Daugelio rūšių individai gyvena tik tiek, kad susiporuotų ir padėtų naują kiaušinėlių kartą. Kai kurios rūšys išgyvena pakankamai ilgai, kad nukeliautų tūkstančius kilometrų migracijos metu arba peržiemotų. Vis dėlto ciklas išlieka tas pats: drugeliai poruojasi, patelės deda kiaušinėlius, o suaugėliai galiausiai žūsta.
Drugelio kūno sandara ir jutimo organai
Drugelio galvoje yra daug svarbių jutimo organų. Ilgas, į šiaudelį panašus straublelis naudojamas skysčiui siurbti. Sudėtinės akys gerai fiksuoja spalvas ir netoliese vykstantį judėjimą. Judrios, nareliuotos antenos turi kvapų receptorius galuose, o jų pamatas padeda vabzdžiui orientuotis ir suvokti kūno padėtį.
Prie burnos dalių esantys apatinės lūpos čiuopikliai padeda įvertinti, ar aptiktas objektas tinkamas maistui. Tačiau drugelis ragauja ne vien burna. Kiekvienos iš šešių kojų, pritvirtintų prie krūtinės, galuose yra skonio organų. Užlipus ant tinkamo maisto šaltinio, refleksiškai išsivynioja straublelis, todėl drugelis gali siurbti maistą.
Suvirškintas maistas apdorojamas pilvelyje, kuriame taip pat yra dauginimosi organai.
Drugelio sparnai: skaidrūs, bet padengti spalvomis
Įspūdingiausia drugelio kūno dalis yra sparnai. Jie sudaryti iš labai plonos, skaidrios chitino plėvelės, ištemptos tarp gyslų. Priekiniai sparnai yra arčiau galvos ir dažniausiai primena trikampį, o užpakaliniai, esantys arčiau pilvelio galo, dažniau būna vėduoklės ar kriauklės formos.
Sparnų spalvas ir raštus sukuria daugybė smulkių žvynelių. Nors jie gali priminti žuvų žvynus, jų sandara artimesnė trumpiems, labai smulkiems plaukeliams. Žvyneliai saugo sparną ir padeda izoliuoti šilumą. Viršutinė sparnų pusė dažnai būna ryški, o apatinės pusės raštai dažniau padeda maskuotis aplinkoje.
Iš krisalės išlindusio drugelio sparnai yra šlapi ir susiglamžę. Vabzdys pumpuoja kūno skystį į sparnų gyslas, todėl sparnų paviršius palaipsniui išsitempia – panašiai kaip pučiamas balionas. Vėliau sparnai išdžiūsta ir sukietėja.
Prieš pirmąjį skrydį drugelis atlieka ir kitus svarbius veiksmus. Jis pašalina metamorfozės metu susidariusias atliekas bei paskutinio vikšro maisto likučius. Šios rausvos, kartais kraują primenančios išskyros vadinamos mekonijumi. Drugelis taip pat išvalo jutimo organus ir sujungia dvi iš pradžių atskiras straublelio puses. Jos susikabina smulkiais kabliukais ir kutais, sudarydamos vieną siurbimo vamzdelį.
Mokslinis drugelių ir drugių būrio pavadinimas Lepidoptera reiškia „žvynasparniai“.
Kaip drugeliai palaiko kūno šilumą ir skrenda
Drugelių veiklą stipriai lemia oras. Stiprus vėjas ar lietaus lašai gali pažeisti sparnus, o drugeliai jų pataisyti negali. Pajutę artėjančią audrą pranešančius aplinkos pokyčius, jie paprastai ieško užuovėjos.
Dar didesnę grėsmę kelia žema temperatūra. Drugelio kūnas geriausiai funkcionuoja, kai jo vidinė temperatūra yra apie 28 °C. Atšalus sparnų raumenys nebegali veikti, todėl vabzdys negali nei ieškoti maisto, nei pabėgti nuo plėšrūnų.
Drugeliai, kitaip nei žinduoliai, nepalaiko pastovios kūno temperatūros. Naktį jie slepiasi poilsio vietose, kad apsisaugotų nuo šalčio. Dieną šilumą gauna iš aplinkos:
- išskleidžia sparnus ir šildosi saulėje;
- vėsesniu metu sparnus iš dalies praveria taip, kad jie atspindėtų saulės šviesą į krūtinę, kur yra skrydžio raumenys;
- tupia ant saulės įšildytų akmenų ir sugeria šilumą iš apačios;
- jei per karšta, suglaudžia sparnus taip, kad į saulę būtų nukreipta siaura jų briauna, o ne visas paviršius.
Kai saulės šilumos nepakanka, drugelis gali labai mažais judesiais virpinti sparnus ir taip pamažu sušildyti raumenis. Šis būdas panašus į žmogaus drebėjimą šaltyje. Net ir skrendant vėsus oras vėsina kūną, todėl šaltomis dienomis drugeliai dažnai skraido trumpais, greitais etapais: sušyla, nuskrenda iki kito žiedo ar saulėtos vietos ir vėl šildosi.
Ne visos kelionės apsiriboja trumpais skrydžiais tarp žiedų. Daugiau kaip 200 drugelių rūšių migruoja dideliais atstumais. Geriausiai žinomas monarchinis drugelis, kurio kelionė į žiemojimo vietas Kalifornijoje ir Meksikoje vyksta keliomis etapais, apimdama kelias drugelių kartas.
Bendriniai rūšių pavadinimai dažnai siejami su sparnų forma, spalva, raštais arba skrydžio būdu. Pavyzdžiui, buriniai drugiai turi uodegėles primenančias užpakalinių sparnų ataugas, o greitai ir šuoliais skraidančios rūšys dažnai išsiskiria savo skrydžio maniera.
Kuo minta drugeliai?
Pagrindinis drugelių energijos šaltinis yra žiedų nektaras. Augalams nektaras yra atlygis gyvūnams, kurie gali pernešti žiedadulkes. Vis dėlto ne kiekvienas drugelis veiksmingai apdulkina augalus: kai kurios rūšys pasiima nektarą beveik nepernešdamos žiedadulkių.
Ilgas straublelis leidžia pasiekti giliai žieduose esantį nektarą, tačiau vien cukraus turinčio skysčio nepakanka. Skrydžiui ir dauginimuisi reikalingi mineralai bei kitos maistinės medžiagos, kurių nektare gali trūkti.
Dalis drugelių minta vaisių sultimis. Vieni praduria šviežio vaisiaus odelę, kiti siurbia ant pūvančių vaisių paviršiaus susidariusias sultis. Šviežius vaisius mėgstančių rūšių straublelis kartais būna smailesnis, todėl lengviau pradurti odelę.
Mineralų ir druskų drugeliai gauna iš šlapimo, mėšlo bei labai sekliose stovinčio vandens balose. Tokį elgesį, kai drugeliai būriais siurbia mineralų prisotintą drėgmę iš dirvožemio ar balų, vadinama mineralų siurbimu iš balų. Drugeliai kartais trumpam pakyla ir vėl nutupia į tą pačią balą – taip pajudinamas vanduo, o daugiau mineralų gali patekti į paviršių. Jei aplinkui nėra vandens, drugelis gali išskirti skysčio į dirvą ir vėliau jį siurbti, tikėdamasis gauti mineralų.
Poravimasis ir kiaušinėlių dėjimas
Suaugęs drugelis yra prisitaikęs poruotis. Tos pačios rūšies patinai ir patelės vieni kitus atpažįsta pagal sparnų dydį, spalvą, formą, gyslų išsidėstymą ir feromonus – chemines kvapiąsias medžiagas. Poravimosi metu patinas pilvelyje esančiais sugriebimo organais prisitvirtina prie patelės.
Dauguma patinų perduoda ne tik spermą, bet ir spermatoforą – paketą, kuriame yra spermos bei maistinių medžiagų, reikalingų patelės kiaušinėliams subrandinti ir padėti. Kai kurie patinai renka tam tikras maistines medžiagas, kad suformuotų geresnį spermatoforą ir padidintų galimybes susirasti porą.
Ne visada patelė gali pasirinkti partnerį. Kai kurių rūšių patinai poruojasi su patelėmis joms dar neišlindus iš krisalės arba susiburia prie krisalės laukdami patelės pasirodymo. Daugumos rūšių patinai ir patelės atrodo panašiai, tačiau patelių pilvelis dažnai didesnis, nes jame bręsta kiaušinėliai.
Patelė spermą laiko specialiame maišelyje, vadinamame bursa, iki kiaušinėlių dėjimo. Kiaušinėliai apvaisinami juos dedant, dažniausiai pirmiausia panaudojant paskutinio patino spermą. Dėl to kai kurių rūšių patinai palieka ant patelės pilvelio medžiagą, kuri išdžiūsta į plėvelę ir gali trukdyti jai poruotis su kitais patinais.
Priklausomai nuo rūšies, patelė deda kiaušinėlius po vieną arba grupėmis, kuriose gali būti šimtai kiaušinėlių. Vieta parenkama labai atsargiai. Kiaušinėliams būtina tinkama šiluma ir drėgmė: per didelėje drėgmėje jie gali pūti arba būti pažeisti grybų, o per sausoje aplinkoje – išdžiūti.
Vikšrai turi pradėti maitintis vos išsiritę, todėl patelė dažniausiai deda kiaušinėlius tiesiai ant augalo, kuriuo maitinsis palikuonys. Kiaušinėliai paprastai pritvirtinami lapo apačioje, kur yra mažiau pastebimi plėšrūnams. Kai kurios rūšys kiaušinėlius deda plėšrūnų, pavyzdžiui, skruzdžių, lizduose ir maskuoja juos feromonais, kuriuos skruzdėlės naudoja saviems atpažinti.
Kas kelia grėsmę drugeliams?
Nepaisant patelių pastangų, tik nedidelė kiaušinėlių dalis pasiekia suaugėlio stadiją. Kiaušinėlius lesa ar suėda skruzdėlės, paukščiai ir kiti gyvūnai. Vikšrais bei suaugusiais drugeliais minta daugybė plėšrūnų – nuo paukščių iki šikšnosparnių. Ant žiedų taip pat tyko vabzdžių, medžiojančių suaugusius drugelius. Krisalės turi nedaug apsaugos priemonių, o bet kurioje gyvenimo stadijoje drugeliai gali žūti nuo grybinių ligų ar kitų susirgimų.
Vikšrams pavojingos parazitinės vapsvos. Jos gali sudėti kiaušinėlius į vikšro kūną. Išsiritusios lervos pražudo vikšrą ir maitinasi jo audiniais.
Didelę grėsmę drugelių populiacijoms kelia buveinių nykimas. Miestų plėtra ir statybos naikina augalus, ant kurių vikšrai maitinasi ir drugeliai deda kiaušinėlius. Žmonės vikšrus kartais laiko kenkėjais, ypač kai šie apgraužia puoselėjamus augalus, todėl juos naikina dar jiems nespėjus virsti drugeliais.
Grėsmę kelia ir kolekcionavimas. Kai kurios rūšys yra ypač vertinamos kolekcininkų, o pernelyg intensyvus jų rinkimas gali smarkiai sumažinti populiacijas. Dalis burinių drugių rūšių į nykstančių rūšių sąrašus pateko iš dalies dėl pernelyg intensyvaus rinkimo.
Pesticidai ypač pavojingi suaugusiems drugeliams, nes jie jiems labai jautrūs. Chemines medžiagas vėjas gali nunešti toli nuo purškimo vietos, todėl jos gali užteršti ir drugelių buveines. Drugelius savo aplinkoje norintiems išsaugoti žmonėms verta rinktis natūralius kenkėjų kontrolės būdus, pavyzdžiui, sudaryti sąlygas gyventi kenkėjais mintantiems vabzdžiams.
Drugeliai gali gyventi ir daugintis šiltnamiuose ar kitose uždarose erdvėse, jei gauna maisto, vandens ir jiems tinkamų augalų. Tokios sąlygos leidžia rūpintis drugeliais, supažindinti visuomenę su jų gyvenimu ir padėti išsaugoti kai kurias rūšis. Tačiau buveinių nykimas bei pesticidų naudojimas išlieka rimtomis grėsmėmis drugeliams visame pasaulyje.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
