Amarai garsėja itin sparčiu dauginimusi: kai kurių rūšių amarų jaunikliai gimsta jau nėščios. Ši neįprasta dauginimosi sistema padeda vabzdžiams greitai užvaldyti augalus, tačiau kartu leidžia jų palikuonims išgyventi žiemą.
Amarai dauginasi greičiau nei daugelis kitų kenkėjų
Amarai yra augalais mintantys vabzdžiai, galintys labai sparčiai padidinti savo populiaciją. Pavyzdžiui, sojinių amarų (Aphis glycines) gausumas vasarą gali padvigubėti per savaitę, nes viena suaugusi patelė per dieną gali atsivesti iki devynių palikuonių.
Sodininkai ir ūkininkai turi rimtų priežasčių šių vabzdžių nemėgti. Amarai siurbia augalų sultis, todėl silpnina augalus, o kai kuriais atvejais platina virusus. Dėl to pasėliai gali nukentėti ne tik nuo tiesioginio sulčių netekimo, bet ir nuo vabzdžių pernešamų ligų.
Mokslui žinoma apie 5 000 amarų rūšių. Daugiausia jos paplitusios Šiaurės pusrutulyje, o jų dydis svyruoja maždaug nuo 1 iki 6 milimetrų. Vienos rūšys maitinasi tik vienu konkrečiu augalu, o kitos, keičiantis metų laikams, persikelia ant kitų augalų.
Kodėl amarų jaunikliai gimsta jau nėščios
Visi amarai gali daugintis nelytiniu būdu – partenogenezės keliu. Tai procesas, kai embrionas vystosi iš neapvaisintos lytinės ląstelės. Panašūs vadinamieji nekalti pradėjimai yra užfiksuoti ir kai kurių kitų gyvūnų, pavyzdžiui, anakondų bei zebrinių ryklių, populiacijose.
Vis dėlto tik nedaugelis amarų rūšių remiasi vien partenogeneze. Dauguma jų gali daugintis ir lytiniu, ir nelytiniu būdu. Šis lankstumas susijęs su skirtumu tarp genotipo – organizmo turimų genų rinkinio – ir fenotipo, tai yra pastebimų organizmo savybių.
Tą skirtumą galima palyginti su flamingais. Jie gimsta ne rožiniai, o šią spalvą įgyja ėsdami krevetes. Vadinasi, rausva plunksnų spalva priklauso nuo aplinkos, todėl yra fenotipo, o ne genotipo požymis.
Net tos pačios rūšies individai, turintys tą patį genotipą, gali pasižymėti skirtingais fenotipais. Amarų lytinis ir nelytinis dauginimasis bei kiekvienai strategijai reikalingi kūno požymiai laikomi atskirais fenotipais, galinčiais pasireikšti tam pačiam genotipui.
Vasarą gimsta gyvi palikuonys, rudenį – žiemojantys kiaušinėliai
Artėjant rudeniui daugumos amarų rūšių patelės atsiveda vyriškosios ir moteriškosios lyties palikuonių. Šie vėliau poruojasi ir padeda apvaisintus kiaušinėlius. Kiaušinėliai išgyvena šaltąjį metų laiką ir išsirita pavasarį.
Išsiritę amarai elgiasi kitaip nei jų tėvai: jie nei deda kiaušinėlius, nei poruojasi. Vietoj to patelės partenogenezės būdu atsiveda gyvus palikuonis. Dar neatsivesti jaunikliai, būdami motinos kūne, jau gali pradėti vystytis su savais embrionais. Todėl amarai neretai iš tiesų gimsta jau nėščios.
Toks dauginimosi ciklas paprastai gali tęstis apie 10–30 kartų, kol vėstant orams vėl atsiranda lytiškai besidauginanti, kiaušinėlius dedanti karta.
Aplinkos sąlygos lemia dauginimosi būdą
Sprendimą, ar besivystanti amaro patelė dauginsis lytiškai, lemia aplinkos signalai. Trumpėjant dienoms ir krentant temperatūrai, patelės dažniau atsiveda palikuonių, turinčių lytiniam dauginimuisi reikalingą sandarą.
Kaitaliojant strategijas išnaudojami abiejų būdų pranašumai. Mėnesiams ramybės būsenoje išliekantys kiaušinėliai beveik užtikrina, kad bent dalis naujos kartos išgyvens žiemą. Pavasarį pakilus temperatūrai, partenogenezė leidžia amarams labai greitai padidinti skaičių. Tai ypač svarbu todėl, kad vidutinė amaro gyvenimo trukmė siekia tik apie 30 dienų.
Saldus amarų sekretas vilioja kitus gyvūnus
Amarai išskiria saldų skystį, vadinamą lipčiumi. Kadangi jie suvartoja daug augalų sulčių, jų išskyrose gausu cukraus. Lipčius vilioja kitus gyvūnus, įskaitant boružes.
Kai kurios skruzdėlės lipčių taip mėgsta, kad augina nuosavas amarų kolonijas – panašiai kaip žmonės prižiūri melžiamas karves. Taigi, nors amarai dažnai laikomi kenkėjais, jų dauginimosi efektyvumas ir santykiai su kitais gyvūnais yra išskirtiniai.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
