Žemėje lizdus darančios bitės dažnai kelia nepagrįstą nerimą: jas pamačius vejos pakraštyje ar plikame dirvos lopinėlyje, jos neretai supainiojamos su medunešėmis bitėmis ar net vapsvomis. Tačiau dauguma tokių bičių yra pavienės, taikios ir žmonėms beveik nepavojingos.
Ne visos bitės gyvena aviliuose
Pasaulyje yra apie 20 000 bičių rūšių, kurios labai skiriasi savo dydžiu, elgsena ir gyvenamąja aplinka. Bitės yra vieni svarbiausių augalų apdulkintojų, tačiau įprastas įsivaizdavimas apie avilį, motinėlę ir medų tinka tik nedidelei jų daliai.
Vakarinė medunešė bitė (Apis mellifera) yra bendruomeninė rūšis: ji gyvena kolonijomis, kuriose motinėlė deda kiaušinėlius. Ši bitė, tikėtina, kilusi iš Azijos, o ilgainiui išplito visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Žemės ūkyje aviliai dažnai nuomojami pasėliams apdulkinti ir derliui didinti.
Vis dėlto medunešių bičių rūšių pasaulyje yra nedaug. Kiekviename žemyne gyvena vietinės bitės, prisitaikiusios prie labai skirtingų buveinių – nuo Arkties iki dykumų, tropinių miškų ir pievų. Vien Šiaurės Amerikoje aptinkama apie 4 000 rūšių, o naujų rūšių vis dar atrandama.
Dauguma bičių gyvena pavieniui. Kiekviena patelė pati įrengia lizdą, surenka maistą ir parūpina atsargas savo palikuonims. Maždaug 70 proc. vietinių bičių rūšių lizdus įsirengia dirvoje.
Kur ir kaip lizdus įrengia žemėje lizdus darančios bitės
Šioms bitėms tinka įvairi dirva, tačiau dažniausiai jos renkasi sausą, kietai suspaustą žemę – panašią į vietas, kuriose matomos skruzdėlynų angos. Lizdų galima aptikti takų pakraščiuose, plikuose dirvos ploteliuose, po lapų sluoksniu ar pūvančioje medienoje.
Bitės paprastai medienos negraužia ir joje ertmių nekasa. Jei lizdą įsirengia medienoje, dažniausiai pasinaudoja jau esančiais vabzdžių išgraužtais tuneliais.
Pavienės bitės lizdas dažniausiai yra apie 15 cm ilgio tunelis sausoje dirvoje, kurį iškasa patelė. Jame ji palieka nektaro ir žiedadulkių atsargas mažomis maisto porcijomis būsimoms lervoms.
Lizdams dirvoje kyla daug pavojų: juos gali užlieti vanduo, pažeisti sausra ar kaitra, iškasti plėšrūnai, sutrypti žmonės, transporto priemonės ar kiti stambūs gyvūnai. Pavojų kelia ir pesticidai bei sunkumai peržiemojant. Todėl bitės lizdų sieneles iškloja suspausta žeme, sukarpytais lapų gabalėliais arba sukramtytais žiedlapių fragmentais.
Kai kurios dirvoje perinčios bitės vadinamos celofaninėmis bitėmis, nes lizdo sieneles padengia skaidria, vandeniui atsparia medžiaga. Tokie pamušalai padeda išlaikyti lizdą sausą ir apsaugo jo struktūrą.
Ar dirvinės bitės gelia?
Pavienės bitės gelia labai retai. Dalis jų yra tokios mažos, kad jų kūnas mažesnis už ryžio grūdą, todėl jos apskritai negali įgelti. Kitų rūšių bičių nuodai yra silpni ir paprastai nesukelia didelės žalos.
Patelė turi svarbią priežastį vengti gynybos: įgėlusi ji gali žūti, o nebaigusi aprūpinti lizdo maistu nepaliktų palikuonių. Kitaip nei medunešės bitės, pavienės bitės negina didelės kolonijos ar avilio.
Prie lizdų dažnai skraidantys individai neretai būna patinai. Jie negali gelti, nes geluonis yra pakitęs kiaušinėlių dėjimo organas, kurį turi tik patelės.
Kaip elgtis, jei bitės apsigyveno vejoje
Tvarkinga, intensyviai prižiūrima veja pavienėms bitėms nėra palanki aplinka, todėl jų lizdai kartais laikomi nepageidaujamais. Vis dėlto šios bitės paprastai nekenkia vejai ar velėnai, o pesticidai gali smarkiai pakenkti jų populiacijoms, kurios daug kur jau mažėja.
Šalia lizdų paprastai galima toliau pjauti veją, žaisti ar rengti iškylą. Jei vienoje vietoje susitelkę daug lizdų, verta maždaug vieną–du mėnesius tos vietos pernelyg netrikdyti, kol bitės baigs perėti.
Jeigu bites būtina paskatinti pasirinkti kitą vietą, pesticidų naudoti nereikėtų. Gausiau palaistyta dirva gali tapti joms mažiau tinkama, todėl jos gali persikelti kitur. Taip pat naudinga sode palikti nedidelį lapų plotą: jis gali suteikti prieglobstį lizdus įrengiančioms bitėms ir kitiems naudingiems vabzdžiams.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
