Kas sukelia ryklių maitinimosi siautulį?

Kas sukelia ryklių maitinimosi siautulį?

Ryklių maitinimosi siautulys – tai situacija, kai keli rykliai susiburia prie to paties grobio ir ima intensyviai dėl jo konkuruoti. Nors iš šalies toks elgesys gali atrodyti kaip nevaldoma agresija, jį dažniausiai sukelia stiprūs sužeisto grobio signalai, didelė konkurencija ir susidariusi įtempta aplinka.

Kas yra ryklių maitinimosi siautulys?

Paprastai rykliai maitinasi pavieniui, todėl kelių individų susibūrimas prie vieno maisto šaltinio gali greitai tapti chaotiškas. Tokiu metu jie blaškosi, staigiai juda, kelia snukius, išriečia nugarą ir kandžioja viską, kas atsiduria jų kelyje. Toks kūno elgesys gali rodyti artėjančią ataką.

Yra pasakojimų, kad maitinimosi siautulio metu rykliai netyčia apkandžioja vieni kitus ar tęsia maitinimąsi net patyrę sunkių sužalojimų. Vis dėlto ne kiekvienas toks susibūrimas yra visiškai betvarkis. Kai kurių rūšių rykliai, įskaitant Karibų rifinius ir baltagalvius rifinius ryklius, net intensyvaus maitinimosi metu išlaiko tam tikrą hierarchiją.

Kas sukelia ryklių maitinimosi siautulį?

Natūraliai tokie atvejai gali vykti sekliose vietose, kur gausu jūrinių paukščių, ruonių ar jūrų liūtų. Tačiau manoma, kad gamtoje tai nėra dažnas reiškinys. Maitinimosi siautulį gali sukelti ypač stiprus dirgiklis – didelis streso ir sužeidimo signalų kiekis vandenyje.

Rykliai geba aptikti nelaimėje atsidūrusį grobį. Juos traukia sužeistų žuvų išskiriamos medžiagos, kraujo kvapas ir garsai, kuriuos skleidžia vandenyje besiblaškantis gyvūnas ar žmogus. Jei ryklys gali rinktis tarp sveiko ir sužeisto grobio, jis dažniausiai renkasi sužeistą, nes tam sugauti reikia mažiau energijos.

Didžiausia įtampa kyla tada, kai tą patį lengvai pasiekiamą grobį aptinka keli rykliai. Kuo daugiau jų susirenka, tuo daugiau vandens judesio, purslų ir sužeidimo signalų atsiranda aplinkoje. Tai dar labiau pritraukia kitus ryklius ir sustiprina konkurenciją.

Žvejybiniai tinklai ir nelaimės jūroje

Maitinimosi siautuliai neretai prasideda prie žvejybos laivų, ypač kai į laivą traukiamas tinklas su žuvimis. Tinkle įstrigusios žuvys blaškosi, gali būti sužeistos ir į vandenį išskiria medžiagas, kurias rykliai gali užuosti. Kraujas ir judantis, pažeidžiamas grobis rykliams signalizuoja apie lengvai prieinamą maistą.

Laivų katastrofų metu ryklius taip pat gali pritraukti panikuojantys, vandenyje besitaškantys žmonės. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus ilgapelekiai vandenyniniai rykliai buvo siejami su maitinimosi siautuliais po torpeduotų laivų nuskendimo ar numuštų lėktuvų katastrofų.

Ši giliuose vandenyse gyvenanti rūšis dažnai viena pirmųjų pasiekdavo nelaimių vietas jūroje. Per Antrąjį pasaulinį karą nuskendus garlaiviui „Nova Scotia“, iš maždaug 1 000 laive buvusių žmonių išgyveno 192. Dalis žūčių buvo siejama su ilgapelekių vandenyninių ryklių atakomis ir galimais maitinimosi siautuliais.

Ar rykliai žmones laiko įprastu grobiu?

Žmonės paprastai nėra įprasta ryklių mitybos dalis. Kai kurios ryklių atakos prieš žmones gali būti klaida arba tiriamasis įkandimas, kuriuo gyvūnas įvertina neįprastą objektą. Vis dėlto tam tikra žmonių veikla gali padidinti riziką, kad rykliai žmones susies su maistu.

Viena iš tokių praktikų – ryklių šėrimo nardymai. Jų metu narai, dažnai būdami narvuose, leidžiasi į vandenį stebėti ryklių iš arti, o gyvūnams privilioti naudojamas jaukas iš kraujo ir negyvų žuvų dalių. Maitinimosi siautuliai dažniausiai fiksuojami būtent tada, kai rykliai šeriami dirbtinai pateiktu maistu.

Kodėl dirbtinis šėrimas kelia problemų?

Reguliarus laukinių gyvūnų šėrimas pakeičia jų įprastus mitybos įpročius ir elgesį. Jei rykliai ima sieti žmones, valtis ar konkrečią nardymo vietą su maistu, jie gali artintis ir prie žmonių, kurie jokio maisto neturi.

Sužeidimų jau pasitaikė vietose, kuriose anksčiau buvo organizuojami ryklių šėrimo nardymai. Be to, dirbtinis gyvūnų viliojimas maistu keičia natūralaus stebėjimo prasmę, nes ryklių elgesį tokiu atveju formuoja žmogaus įsikišimas.

Chaosas ar hierarchijos nustatymas?

Mokslininkai dar nėra tiksliai nustatę, kiek maitinimosi siautulyje lemia tiesioginis noras ėsti, o kiek – konkurencija ir dominavimo santykių nustatymas. Žmonėms toks elgesys atrodo chaotiškas, tačiau kai kurios ryklių rūšys net tokiomis aplinkybėmis laikosi tam tikros tvarkos.

Aišku viena: maitinimosi siautulį skatina intensyvūs sužeisto ar besiblaškančio grobio signalai, o konkurencija tarp kelių ryklių šią reakciją dar labiau sustiprina. Dėl to šis reiškinys vienu metu atrodo ir grėsmingas, ir atskleidžiantis sudėtingą ryklių jutimų bei elgsenos pasaulį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *