Ar magnetai gali atbaidyti ryklius? Tyrimai rodo, kad magnetų sukuriamas elektrinis laukas gali sukelti kai kurioms ryklių rūšims stiprią vengimo reakciją. Vis dėlto vien magnetų nepakanka, kad plaukiojimas jūroje taptų visiškai saugus.
Kaip magnetai gali atbaidyti ryklius?
Žmonės yra išbandę daugybę priemonių, skirtų apsisaugoti nuo gyvūnų – nuo uodus atbaidančių mišinių iki būdų saugoti sodus nuo elnių ar stovyklavietes nuo lokių. Patikimos universalios apsaugos nuo ryklių ilgą laiką nebuvo. Specialūs kremai nuo saulės, cheminiai purškalai, vaizdinės priemonės ir maskuotės neturėjo daug aiškiai dokumentuotų sėkmingų rezultatų.
2005 m. Bahamose, Biminio biologinių tyrimų stotyje, tyrėjai Ericas Stroudas ir Michaelis Hermannas atliko bandymus, per kuriuos šalia ryklio vandenyje buvo panardintas nedidelis magnetas. Ryklys aiškiai sureagavo ir greitai nuplaukė nuo magneto.
Norėdami patikrinti poveikį, mokslininkai laikė ryklius apverstus ant nugaros. Tokia padėtis gali sukelti toninį nejudrumą – laikiną natūralų paralyžių. Tačiau priartinus magnetą, rykliai vėl suaktyvėdavo. Manoma, kad tokį poveikį lemia ryklių gebėjimas itin jautriai aptikti silpnus elektrinius laukus.
Ryklių elektrorecepcija ir Lorencinio ampulės
Daugelio ryklių snukio srityje yra smulkių porų, vadinamų Lorencinio ampulėmis. Tai jutimo organai, leidžiantys aptikti labai menkus elektrinius pokyčius sūriame vandenyje – net iki vienos milijardosios volto dalies.
Tokius signalus gali sukelti menkiausi kitų vandens gyvūnų raumenų susitraukimai, o tam tikrais atvejais – ir žmogaus kūno veikla. Sūriame vandenyje esantys jonai padeda elektriniams impulsams sklisti, todėl ryklys gali aptikti grobį net tada, kai jo nemato.
Sūrus vanduo yra joninis tirpalas: jame yra dalelių su nesuporuotais elektronais, todėl jis gali laidyti elektrą. Kai įkrautas magnetas sąveikauja su sūriu vandeniu, jonai juda ir susidaro silpnas elektrinis laukas. Manoma, kad stipresnis magneto sukeltas laukas gali perkrauti ryklio elektrorecepciją ir paskatinti jį pasitraukti.
Ar magnetai gali atbaidyti ryklius plaukiojant?
Praktinė magnetų nauda plaukikams ir banglentininkams yra ribota. Ankstyvieji bandymai parodė, kad magnetinis laukas ryklius atbaidė tik maždaug 0,3 m atstumu. Vadinasi, žmogui reikėtų kelių magnetų, išdėstytų aplink kūną, kad susidarytų bent kiek reikšminga apsauginė zona.
Be to, magnetus reikėtų tinkamai orientuoti: jų poliai turėtų būti nukreipti į išorę, nes priešingi poliai traukia vienas kitą. Kelių magnetų svoris ir jų išdėstymas ant kūno galėtų apsunkinti plaukimą bei judėjimą vandenyje.
Magnetinis laukas taip pat nėra garantija, kad ryklys nepriartės. Jei gyvūnas yra labai alkanas arba intensyviai siekia grobio, nemalonus elektrinis dirgiklis gali jo nesustabdyti. Todėl nevertėtų manyti, kad magnetai leidžia saugiai maudytis vietose, kuriose ryklių rizika yra didelė.
Magnetų panaudojimas žvejyboje
Didžiausią potencialą ši technologija gali turėti komercinėje žvejyboje, o ne asmeninei plaukikų apsaugai. Daug ryklių netyčia pakliūva ant kabliukų arba į tinklus žvejojant kitas rūšis. Tokia priegauda prisideda prie ryklių populiacijų mažėjimo; buvo vertinama, kad apie 20 proc. ryklių rūšių yra ties išnykimo riba.
Buvo siūloma elektroaktyvius metalus naudoti prie atviroje jūroje naudojamų kabliukų ir ilgųjų ūdomis vadinamų žvejybos linijų. Tikslas – nukreipti ryklius nuo masalo ir sumažinti jų atsitiktinį sugavimą. Ši idėja 2006 m. pelnė pagrindinį prizą tarptautiniame išmaniosios žvejybos įrangos konkurse.
2008 m. buvo planuojami išsamesni magnetų atbaidomojo poveikio ir jo pastovumo bandymai atviruose vandenyse. Taip pat svarstyta galimybė aplink maudymosi zonas įrengti magnetines užtvaras, kurios padėtų ryklius laikyti atokiau nuo pakrantės.
Kitos ryklių atbaidymo priemonės
Ryklių repelentų kūrimas Jungtinėse Valstijose ypač suaktyvėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Buvo ieškoma medžiagų, kuriomis būtų galima padengti povandenines torpedas, kad rykliai jų nestumteltų ir nesukeltų priešlaikinio sprogimo.
Kariuomenė taip pat sukūrė cheminę priemonę, vadintą „Shark Chaser“, skirtą lakūnams ir jūreiviams, jei šie atsidurtų ryklių gausiuose vandenyse. Joje buvo vario acetato ir juodų dažų, o kvapas turėjo priminti negyvos ryklio mėsos kvapą. Medžiaga vandenyje paskleisdavo tamsų debesį, tačiau buvo laikoma primityvia ir neveiksminga.
2000 m. Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse per triatlono plaukimo rungtį trasos pakraščiuose dirbo narai su apsauginiais vandenyno įtaisais. Šie prietaisai kūrė silpną elektrinį lauką, kuris, kaip ir magnetai, turėjo trikdyti ryklių elektrorecepciją.
Vėliau tokia technologija buvo pritaikyta mažesniuose prie kulkšnies tvirtinamuose įrenginiuose. Vis dėlto jų gamintojai įspėjo, kad judėjimas vandenyje gali mažinti priemonės veiksmingumą.
Taip pat tirti chemikalai, išgaunami iš pūvančių ryklių audinių. Pastebėta, kad rykliai gali vengti žuvusių savo rūšies gyvūnų kūnų, todėl buvo sukurtas bandomasis tirpalas A2. Jis turėjo norimą poveikį, tačiau nebuvo numatytas kasdieniam vartotojų naudojimui. Tokia priemonė galėtų būti naudinga gelbėtojams: ryklio atakos atveju ją būtų galima paskleisti vandenyje ir taip sudaryti palankesnes sąlygas gelbėjimo operacijai.
Išvada
Magnetai gali paveikti ryklių jutimo sistemą ir trumpu atstumu juos atbaidyti, tačiau tai nėra patikima asmeninė apsaugos priemonė. Ribotas veikimo nuotolis, būtinybė naudoti kelis tinkamai išdėstytus magnetus ir galimybė, kad alkanas ryklys dirgiklį ignoruos, reiškia, jog plaukikams ši technologija negarantuoja saugumo. Daug perspektyvesnis magnetų panaudojimas – mažinti ryklių priegaudą žvejyboje.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
