Žiogai ir svirpliai: garsų, sandaros ir buveinių skirtumai

Žiogai ir svirpliai: garsų, sandaros ir buveinių skirtumai

Žiogai ir svirpliai dažnai painiojami, nes abu vabzdžiai šokinėja, skleidžia čirškimą ir gyvena žolėtose vietose. Vis dėlto žiogų ir svirplių skirtumai ryškūs: skiriasi jų ūsai, kūno sandara, garsų skleidimo būdas, aktyvumo laikas ir mityba.

Žiogų ir svirplių klasifikacija

Abi vabzdžių grupės priklauso tiesiasparnių būriui (Orthoptera), tačiau yra priskiriamos skirtingiems pobūriams. Žiogai priklauso trumpaūsių tiesiasparnių pobūriui (Caelifera), o svirpliai, kurkliai ir krūmynų svirpliai – ilgaūsių tiesiasparnių pobūriui (Ensifera).

Dauguma žiogų priskiriami Acrididae šeimai, todėl jie dažnai vadinami trumpaūsiais žiogais. Skėriai nėra atskira vabzdžių rūšis ar grupė – tai kai kurių žiogų rūšių migracinė vystymosi fazė.

Svirpliai priklauso kelioms šeimoms: tikrieji svirpliai – Gryllidae, kurkliai – Gryllotalpidae, o krūmynų svirpliai – Tettigoniidae. Pastarieji dažnai būna stambesni, turi ilgus ūselius ir į lapus panašius sparnus.

Kaip atskirti žiogą nuo svirplio pagal išvaizdą

Ir žiogai, ir svirpliai turi graužiamuosius burnos organus bei tris poras kojų. Tačiau lengviausiai juos atskirti pagal ūselių ilgį: žiogų ūseliai paprastai trumpi, o svirplių – labai ilgi, dažnai ilgesni už kūną.

Svirpliai dažniausiai būna tamsesni, kompaktiškesnio kūno sudėjimo. Jų priekinės kojos paprastai lieknos, tačiau kurkliai yra išimtis: jų priekinės kojos storos, plačios, primena kastuvėlius ir yra pritaikytos rausti dirvą.

Žiogai išsiskiria ilgomis, stipriomis užpakalinėmis kojomis, kurios leidžia atlikti galingus šuolius. Daugelio rūšių dideli užpakaliniai sparnai taip pat padeda skristi. Svirpliai irgi gali gerai šokinėti, o kai kurios rūšys trumpai paskrenda, tačiau paprastai jie nėra tokie judrūs ore kaip žiogai.

Krūmynų svirplių išvaizda labai įvairi. Vienos rūšys primena žalius lapus, kitos lengvai susilieja su medžių žieve ar augalų liekanomis.

Žiogų ir svirplių garsai: kodėl jie čirškia?

Tiek žiogai, tiek svirpliai gali skleisti garsus, tačiau tai daro skirtingai. Čirškimas dažniausiai svarbus poravimosi metu, kai patinai kviečia pateles.

Kaip garsą skleidžia svirpliai

Svirpliai garsą paprastai išgauna trindami vieną priekinį sparną į kitą. Šis būdas vadinamas sparnų striduliacija. Lauko ir medžių svirpliai ypač garsėja įprastu čirškimu, kuris dažniausiai girdimas vakare ir naktį, kai šie vabzdžiai yra aktyviausi.

Kaip garsą skleidžia žiogai

Daugelis žiogų garsą išgauna trindami užpakalines kojas į sparnus. Toks garsų skleidimo būdas būdingas įvairioms žiogų rūšims, įskaitant pievų žiogus ir migruojančius skėrius. Žiogų aktyvumas dažniausiai didžiausias dieną, todėl jų garsus dažniau galima išgirsti šviesiu paros metu.

Buveinės ir mityba

Žiogai ir svirpliai gali gyventi tose pačiose vietose – pievose, miškuose, soduose ar daržuose. Vis dėlto jų gyvenimo būdas ir maisto pasirinkimas dažnai nevienodas.

  • Žiogai paprastai aktyvūs dieną ir daugiausia yra augalėdžiai. Jie minta žolėmis, lapais ir augalų stiebais.
  • Svirpliai dažniau aktyvūs naktį, o jų racionas įvairesnis. Jie gali ėsti augalus, grybus ir kitus vabzdžius.
  • Miško svirpliai naktimis maisto ieško po nukritusiais lapais ir kitomis augalų liekanomis.
  • Uolų ar urvų svirpliai gyvena vėsioje, drėgnoje aplinkoje ir dažnai neturi sparnų.
  • Kurkliai didžiąją laiko dalį praleidžia po žeme, kur rausia urvus stipriomis priekinėmis kojomis.

Klausa, jutimai ir vystymasis

Svirplių klausos organai yra priekinėse kojose. Jie padeda aptikti garso virpesius, ypač kitų svirplių poravimosi signalus. Žiogų būgniniai organai, skirti garsams suvokti, yra pilvelio srityje.

Žiogų ir svirplių vystymasis vyksta su nepilna metamorfoze. Jų gyvenimo ciklą sudaro trys pagrindinės stadijos: kiaušinėlis, nimfa ir suaugėlis. Lėliukės stadijos šie vabzdžiai neturi.

Pagrindiniai skirtumai trumpai

  • Žiogų ūseliai trumpi, o svirplių – ilgi.
  • Žiogai dažniausiai aktyvūs dieną, svirpliai – vakare ir naktį.
  • Žiogai daugiausia minta augalais, o svirplių mityba dažniau būna visaėdė.
  • Svirpliai paprastai čirškia trindami priekinius sparnus, žiogai – užpakalines kojas į sparnus.
  • Svirplių klausos organai yra priekinėse kojose, o žiogų – pilvelyje.
  • Kurkliai nuo kitų svirplių išsiskiria kastuvėlius primenančiomis priekinėmis kojomis, pritaikytomis rausti dirvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *