Širšė ir vapsva dažnai vadinamos tuo pačiu vardu, tačiau tai nėra tas pats vabzdys. Šių skirtumų žinojimas padeda tinkamai reaguoti aptikus lizdą, apsaugoti naudingus apdulkintojus ir sumažinti skausmingų įgėlimų riziką. Svarbiausia taisyklė paprasta: visos širšės yra vapsvos, bet ne kiekviena vapsva yra širšė.
Širšė ir vapsva: pagrindiniai skirtumai
Vapsva yra plati sąvoka, apimanti daugiau kaip 100 000 rūšių, kurių gyvenimo būdas ir išvaizda labai skiriasi. Šių vabzdžių aptinkama beveik visame pasaulyje, išskyrus poliarines sritis. Daugeliui vapsvų būdingos juodos ir geltonos juostos, ryškiai įsmaugta „talija“ bei smailėjantis pilvelis.
Širšės paprastai yra stambesnės, kresnesnės už daugumą kitų vapsvų. Kai kurioms rūšims būdingos ne geltonos ir juodos, o baltos ar dramblio kaulo spalvos bei juodos žymės. Didesnis kūnas reiškia ir daugiau nuodų, todėl kai kurių rūšių širšių įgėlimai gali būti pavojingesni. Vis dėlto itin agresyviomis gali būti ir kai kurios kitos socialiosios vapsvos.
Jeigu vabzdžių netrikdote ir nepriartėjate prie jų lizdo, širšės bei vapsvos paprastai žmogaus nepuola.
Kaip atskirti vapsvų ir širšių lizdus
Ir vapsvos, ir širšės popierinius lizdus stato iš sukramtytų medienos plaušų bei seilių. Dažniausiai juos galima atskirti pagal formą, dydį ir vietą.
Širšių lizdas
Širšių lizdas dažnai būna lašo formos ir gali užaugti maždaug iki 25 cm skersmens. Jo viduje yra šešiakampių korių, o įėjimas paprastai būna vienas. Širšės lizdus dažniau įrengia medžių šakose ar krūmuose, tačiau jų galima rasti ir po stogo pakraščiais, palėpėse ar kitose uždarose pastatų ertmėse. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, didžioji europinė širšė, lizdus gali įsirengti ir žemėje.
Vapsvų lizdas
Vapsvų lizdai dažniausiai būna pilkšvai rudi, apvalūs arba beveik rutulio formos. Iš pradžių jie maži, bet vėliau gali pasiekti maždaug 30 cm dydį ar būti dar didesni. Jie dažnai kabo po stogo karnizais, garažų lubose ir kitose horizontaliose konstrukcijose.
Geltonosios vapsvos taip pat yra socialiosios vapsvos, tačiau dažnai lizdus įrengia po žeme. Tokiose kolonijose gali gyventi šimtai vabzdžių. Lizdui plečiantis, dirva virš jo gali tapti puri ir įgriūti. Įžengus į tokią vietą galima netikėtai suerzinti daugybę geliančių vabzdžių.
Vapsvų reikšmė ir jų trauka saldžiam maistui
Vapsvos, kaip ir bitės, yra svarbios augalų bei žemės ūkio kultūrų apdulkintojos. Jos taip pat medžioja vikšrus, muses ir kitus vabzdžius, todėl padeda riboti kai kurių kenkėjų gausą.
Daugelis vapsvų ir širšių yra plėšrūnės bei maitėdos. Vapsvas itin traukia saldūs gėrimai ir maistas, todėl jos dažnai tampa nepageidaujamomis viešniomis iškylose ar lauko renginiuose. Rudenį jos lesa ant žemės nukritusius, pūvančius ir fermentuotis pradėjusius vaisius. Prisilesusios fermentuotų vaisių, vapsvos gali tapti dirglesnės ir agresyviau ginti save.
Rudenį natūralių maisto šaltinių mažėja, todėl vapsvos gali dažniau ieškoti maisto prie žmonių ir gelti pakartotinai. Lauke laikomą maistą bei ypač saldžius gėrimus verta uždengti – taip saugiau ir žmonėms, ir vabzdžiams.
Širšės taip pat gali maitintis vaisiais ar iškylų maistu, tačiau dažniau medžioja kitus vabzdžius, pavyzdžiui, svirplius ir žiogus.
Vienišos ir socialiosios vapsvos
Vapsvos skirstomos į vienišas ir socialiąsias rūšis. Socialiosioms, arba eusocialioms, priskiriamos popierinės vapsvos, geltonosios vapsvos ir širšės. Jos gyvena grupėmis, turi kiaušinėlius dedančią motinėlę, o darbininkės kartu rūpinasi jaunikliais.
Dauguma vapsvų rūšių yra vienišos. Patelės gyvena pavieniui ir gali dėti kiaušinėlius ant kitų vabzdžių, įskaitant vorus. Grobis paralyžiuojamas ir paliekamas lizde, o išsiritusios lervos juo maitinasi.
Socialiųjų vapsvų kolonijose dažnai gyvena daugiau kaip 100 individų. Jų socialinė sistema pagrįsta keliomis kartu gyvenančiomis kartomis ir darbo pasidalijimu: motinėlė dauginasi, o darbininkės prižiūri lizdą bei jauniklius.
Baltaveidė širšė išsiskiria dramblio kaulo spalvos žymėmis ant galvos ir itin gynybišku elgesiu šalia lizdo. Pajutusios grėsmę, darbininkės gali gelti pakartotinai.
Kaip išvengti širšių ir vapsvų įgėlimų
Vienišos vapsvos, pavyzdžiui, molinės vapsvos, gelia retai – net ir tada, kai jų lizdas sutrikdomas. Jos paprastai aktyviai lizdo negina.
Socialiosios vapsvos ir širšės gali būti labai agresyvios, jei kyla grėsmė jų lizdui. Jos gali susiburti į spiečių ir gelti daug kartų. Mojuoti rankomis ar bandyti vabzdžius numušti nereikėtų: tai gali paskatinti vapsvą išskirti feromonus, kurie kitoms kolonijos narėms signalizuoja apie pavojų.
- Lauke uždenkite maistą, ypač saldžius gėrimus ir desertus.
- Prie jūsų priskridus vienai vapsvai, išlikite ramūs – dažniausiai ji netrukus nuskris.
- Jeigu priartėja spiečius, bėkite tiesia kryptimi ir nemojuokite rankomis.
- Nesiartinkite prie lizdų ir nebandykite jų ardyti patys.
Vienas įgėlimas gali būti labai skausmingas, o daugybiniai įgėlimai kelia rimtą pavojų, ypač žmonėms, alergiškiems vabzdžių nuodams. Kraštutiniais atvejais dešimtys ar šimtai įgėlimų gali būti mirtini net žmogui, kuris nėra alergiškas.
Didžiausia pasaulio širšė
Didžioji Azijos širšė yra didžiausia širšių rūšis pasaulyje. Ji kilusi iš Azijos, tačiau 2019 m. keli individai aptikti JAV Vašingtono valstijoje ir Kanados Britų Kolumbijoje, kur buvo imtasi jų naikinimo priemonių. Entomologų bendruomenėje jai taip pat prigijo pavadinimas šiaurinė didžioji širšė, pabrėžiantis jos paplitimą šiaurinėje Azijos dalyje.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
