Įsivaizduokite gyvūną, kuris atrodo lyg ungurys, bet turi visiškai kitokį gynybos būdą. Jis ne tik slysta vandeniu, bet ir išskiria tirštas gleives, galinčias sustabdyti plėšrūną. Toks padaras jūros dugne kelia rūpesčių net rykliams.
Keistas vandenyno gyventojas
Šie ilgi, gyvatiški gyvūnai iš pirmo žvilgsnio primena ungurius. Tačiau išvaizda čia klaidina. Tai atskira stuburinių gyvūnų grupė, kuriai priklauso kelios dešimtys aprašytų rūšių.
Manoma, kad jų yra daugiau, nei jau spėta užfiksuoti. Tokį skaičių nustatyti sunku, nes šie gyvūnai gyvena labai įvairiose vietose. Jų galima aptikti visuose vandenynuose, nuo arktinių platumų iki pietinių pakraščių.
Daugeliui rūšių tinka šiltesni arba vidutinio klimato vandenys. Tarp galimų buveinių minimi koraliniai rifai ir vietos prie povandeninių šilumos versmių. Vis dėlto dažniausiai jie laikosi jūros dugne, labai dideliame gylyje. Kartais tai būna daugiau nei kilometras po paviršiumi.
Juos sunku sugauti ir tyrinėti. Jie geba išsprūsti net pro labai mažas ertmes. Kai kurios rūšys įsikasa į dumblą arba smėlį, kitos slepiasi uolų plyšiuose. Dėl to įprasti žvejybos įrankiai dažnai jų tiesiog nepasiekia.
Kaip maitintis be žandikaulių
Vienas iš įdomiausių šios gyvūnų grupės bruožų yra tas, kad jie neturi žandikaulių. Vietoje įprasto kandimo jie naudoja į liežuvį panašią ataugą. Ji padengta aštriomis, dantytomis plokštelėmis.
Kai ši ataugėlė įtraukiama atgal į galvą, dantytos dalys susiglaudžia ir sugriebia maistą. Taip gyvūnas gali plėšti minkštą audinį nuo dvėsenos. Tai ypač naudinga, kai randamas didelis žuvusių jūrų gyvūnų kūnas.
Tyrimai rodo, kad šie gyvūnai gali pasisavinti dalį maistinių medžiagų ir tiesiogiai. Tai vyksta per odą ir žiaunas, kai jie įsirausia į dvėseną. Vis dėlto jie nėra vien tik maitėdos. Bent kai kurios rūšys aktyviai medžioja ir kitus žuvų jauniklius ar smulkesnius gyvius.
Dar vienas keistas bruožas yra tik viena šnervė. Jų oda laisva, tarsi kabančios raukšlės, todėl ją sunkiau pažeisti. Be to, jų griaučiai daugiausia sudaryti iš kremzlės.
Gynyba, kuri priverčia trauktis
Jei šis gyvūnas pajunta pavojų, jis išskiria ypatingas gleives. Tą patį gali padaryti ir tada, kai yra stipriai dirginamas. Šios gleivės gali tapti mirtinu spąstu kai kuriems jūrų plėšrūnams.
Gleivių sudėtis yra neįprasta. Viena dalis yra mažos gleivių pūslelės, kurios kontaktuodamos su jūros vandeniu staigiai plyšta ir išsiplečia. Kita dalis yra baltyminiai siūlai, labai panašūs į šilką. Kiekvienas toks siūlas gali būti apie 15 centimetrų ilgio.
Šie siūlai būna susukti į kompaktiškus ryšulėlius specialiose ląstelėse. Patekę į jūros vandenį, jie greitai išsivynioja. Tuomet kartu su gleivėmis sudaro tankų, lipnų tinklą.
Visa sistema sukurta taip, kad šią medžiagą būtų galima išskirti labai greitai. Kai plėšrūnas įkanda, gyvūnas susitraukia ir išleidžia gleives į vandenį. Jos akimirksniu pasklinda plėšrūno burnoje ir užkemša žiaunas. Dėl to užpuolikas ima dusti ir dažnai paleidžia savo grobį.
Kas nutinka susidūrus su plėšrūnu
Tokias situacijas mokslininkai yra stebėję ne kartą. Vieno tyrimo metu ant jūros dugno buvo palikti masalo maišeliai. Prie jų plaukė įvairūs gyvūnai, norėdami pasimaitinti.
Kelis kartus buvo užfiksuota, kaip didesnės žuvys bandė praryti besimaitinantį šį keistą gyvūną. Tačiau baigtis kartodavosi panaši. Pliusą turėdavo ne plėšrūnas, o pats gleives išskiriantis gyvūnas.
Stebėjimai rodė, kad jis dažniausiai likdavo sveikas. Net ir po puolimo jis neretai toliau maitindavosi prie masalo. Tuo metu plėšrūnas pasitraukdavo springdamas ir bandydamas išsivalyti burną.
Nuo jūros dugno iki audinių pramonės
Šio gyvūno gleivės domina ne tik biologus. Jų baltyminiai siūlai laikomi įdomia medžiaga ateities tekstilei. Jie labai tvirti, todėl gali įkvėpti naujas pluoštines medžiagas.
Tokios medžiagos galėtų tapti alternatyva kai kuriems įprastiems sintetiniams pluoštams. Ypač svarbu tai, kad čia kalbama apie sprendimus be plastiko. Dėl to šis gyvūnas sulaukia dėmesio ir iš pramonės atstovų, ir iš kitų sričių specialistų.
Tiesa, iki praktinio pritaikymo dar reikia nemažai tyrimų. Reikia geriau suprasti pačias gleivių gijas ir jų savybes. Vis dėlto akivaizdu, kad šis neįprastas jūrų gyventojas jau spėjo palikti pėdsaką ne tik gamtoje, bet ir moksliniuose svarstymuose.
Dar viena įdomi detalė
Šie gyvūnai kartais susiriša į mazgus. Toks judesys padeda jiems geriau plėšti mėsą nuo dvėsenos. Mazgas suteikia daugiau atramos ir leidžia tvirčiau traukti audinius.
Taigi šis padaras yra ir keistas, ir labai gerai prisitaikęs. Jis gali maitintis giliai dugne, slapstytis ankštuose plyšiuose ir apsiginti gleivių debesiu. Ne veltui jis laikomas vienu neįprasčiausių vandenyno gyvūnų.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
