Milžiniškoji irklabalė yra vienas tų jūrų gyvių, kurie iškart kelia klausimų. Ji atrodo lyg ilga sidabrinė juosta su neįprastai keista galva. Per amžius ji buvo palaikyta jūros pabaisa ir apipinta legendomis. Vis dėlto tikrovė yra paprastesnė, nors ir ne mažiau įdomi.
Kaip atrodo šis neįprastas žuvis
Milžiniškoji irklabalė yra didžiausia kaulinių žuvų atstovė. Jos kūnas gali pasiekti įspūdingą ilgį, o svoris kartais siekia kelis šimtus kilogramų. Yra fiksuota ir dar didesnių, bet nepatvirtintų dydžių.
Prie krantų išmesti egzemplioriai dažniausiai būna gerokai mažesni, tačiau vis tiek atrodo stulbinamai. Didelės išsprogusios akys ir raudoni nugaros peleko spinduliai greitai sukuria pabaisos įspūdį. Dėl to kai kuriose vietose ši žuvis net vadinama gaidžio žuvimi.
Kuo ji skiriasi nuo kitų žuvų
Nors iš išvaizdos ji primena gyvatę, jos kūnas yra plokščias ir juostinis. Paviršiuje blizgantis sidabrinis atspalvis kyla ne dėl žvynų, o dėl specialios odos dangos. Ji padengta kristalais, kurie suteikia perlamutrinį žvilgesį.
Dėl tokios sandaros oda yra gana gležna. Ištraukta iš gilaus vandens aplinkos ji lengvai pažeidžiama. Būtent todėl sausumoje randami individai dažnai atrodo apgailėtinai.
Dar vienas ryškus bruožas yra ilgas nugaros pelekas. Jame driekiasi ploni rausvi arba koraliniai spinduliai, o prie galvos matyti iškilusi raudona keterėlė. Apačioje esantys pelekai primena irklus, todėl ir kilo pats pavadinimas.
Vis dėlto daug kas apie šiuos pelekus tebėra neaišku. Jie neretai nulūžta, kai žuvis atsiduria pakrantėje. Mokslininkai vis dar nėra tikri, ar jie susiję su lytimi, ar atlieka kitą funkciją.
Kur ši žuvis gyvena
Milžiniškos irklabalės paprastai laikosi dideliame gylyje. Dažniausiai jos randamos nuo maždaug 180 iki 900 metrų. Manoma, kad kartais jos pakyla ir į seklesnius sluoksnius.
Didžiąją gyvenimo dalį jos praleidžia vadinamojoje sutemų zonoje. Ten šviesos beveik nėra, slėgis labai didelis, o aplinkui matyti tik blankūs bioliuminescenciniai blyksniai.
Nors žuvis atrodo milžiniška, jos elgesys nėra agresyvus. Ji neturi dantų, todėl ne medžioja stambių aukų. Pagrindinis jos maistas yra planktonas.
Prireikus ji gali suėsti ir smulkių vėžiagyvių ar mažą kalmarą. Tačiau žmogui ji pavojaus nekelia. Jei pamatytumėte tokią žuvį, bėdos reikėtų ieškoti ne jos nasruose, o savo paties per toli nuplaukus.
Judėjimas ir gyvenimo būdas
Ši žuvis dažnai įsivaizduojama plaukianti horizontaliai, lyg gyvatė. Tačiau ji geba judėti ir vertikaliai, galva nukreipta į paviršių. Toks plaukimas padeda jai greitai kilti arba leistis žemyn.
Manoma, kad ši poza gali padėti pasislėpti nuo plėšrūnų. Iš viršaus ar apačios jos siauras kūnas gali susilieti su tamsia vandens juosta. Judant nugaros peleko spinduliams, ją dar sunkiau pastebėti.
Apie šios žuvies dauginimąsi žinoma nedaug. Vis dėlto aišku, kad ikrai būna visai maži, tik kelių milimetrų skersmens. Apvaisinti jie plūduriuoja vandens paviršiuje, o ne gilumoje.
Jaunikliai atrodo tarsi sumažintos suaugusių žuvų kopijos. Augdami jie minta planktonu ir pamažu stiprėja.
Kodėl ši žuvis kelia tiek legendų
Milžiniška irklabalė dažnai siejama su keistais ženklais. Ypač žinoma sena japonų nuostata, kad į krantą išmesta žuvis gali pranašauti žemės drebėjimą. Tokia mintis gyvuoja jau labai seniai.
Po kelių pakrantėje rastų žuvų žmonės vėl prisiminė šią legendą. Buvo bandyta aiškinti, kad prieš seisminius reiškinius iš jūros gelmių gali kisti dujų ar cheminių medžiagų kiekis. Dėl to gyvūnai esą gali kilti arčiau paviršiaus.
Tačiau tokios prielaidos nėra patvirtintos. Be to, būtų keista manyti, kad poveikį pajustų tik viena rūšis. Vis dėlto legendos stiprios, ypač kai žuvis atrodo taip neįprastai.
Dar svarbu ir tai, kad populiarioje tradicijoje kalbama ne apie šią pačią milžinišką rūšį. Dažniau minimas kiek smulkesnis artimas giminaitis. Japonijoje jis vadinamas jūros dievo pasiuntiniu.
Vis dėlto sutapimai kursto vaizduotę. Kai tokios žuvys pasirodo netikėtai, žmonės noriai ieško ryšio su būsimais įvykiais. Greičiausiai tai ir lieka tik įdomi istorija.
Ką verta žinoti apie jų pasirodymą prie krantų
Anksčiau manyta, kad ši žuvis pasitaiko itin retai. Dabar ji pastebima dažniau, ypač žvejybos tinkluose ar išmesta į krantą. Tai nebūtinai reiškia, kad jos padaugėjo, bet apie ją tiesiog sužinome daugiau.
Rūšies paplitimas gana platus. Ji aptinkama Atlante, Viduržemio jūroje, Indijos vandenyne ir rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Jos arealas tęsiasi nuo pietų Kalifornijos iki Čilės.
Nors žuvis atrodo įspūdingai, valgymui ji beveik netinka. Jos mėsa neturi išskirtinio skonio. Be to, tekstūra primena nemalonią želė masę.
Tad nors dydis žada įspūdingą laimikį, kulinarinis rezultatas nuvilia. Milžiniškoji irklabalė labiau tinka stebėjimui nei vakarienei. Tai viena iš tų jūrų būtybių, kurias geriau palikti vandenynui.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
