Kaip veikia vikšrai: augimas, mityba ir virtimas drugeliais

Kaip veikia vikšrai: augimas, mityba ir virtimas drugeliais

Vikšras pradeda maitintis dar neišsiritęs iš kiaušinio: jis pragraužia jo apvalkalą ir dažniausiai suėda likusią jo dalį. Vėliau vikšras ima intensyviai ėsti augalą, ant kurio išsirito. Būtent nuolatinis maitinimasis ir augimas geriausiai paaiškina, kaip veikia vikšrai.

Kaip veikia vikšrai ir kodėl jie taip daug ėda?

Vikšro kūnas pritaikytas vienam svarbiausiam tikslui – sukaupti energijos būsimam virsmui. Jis ėda tol, kol ankstesnė oda tampa per ankšta. Tuomet vikšras neriasi: nusimeta seną odą, o po ja atsiveria naujesnis, didesniam kūnui tinkamas išorinis sluoksnis.

Kai kurios rūšys geba maitintis augalais, kurie daugeliui kitų gyvūnų būtų nuodingi. Pavyzdžiui, kukurūzinio pelėdgalvio vikšras Helicoverpa zea, mintantis ir tabako augalais, seilėse turi fermentą, galintį suskaidyti nikotiną. Be tokios apsaugos nikotinas vikšrui būtų mirtinas.

Vikšras ir drugelis – tas pats gyvūnas, bet skirtingi gyvenimo tarpsniai

Sunku patikėti, kad putlus, nuolat lapus graužiantis vikšras ilgainiui tampa lengvu sparnuotu drugeliu ar kandimi. Vienos rūšies vikšras ir suaugęs drugelis iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai nepanašūs.

Abiejų kūną sudaro tos pačios pagrindinės dalys – galva, krūtinė ir pilvelis, tačiau jos atrodo kitaip, nes atlieka skirtingas funkcijas. Vikšro organizmas skirtas maistui surinkti, paversti jį energija ir sukaupti atsargas. Suaugusio drugelio ar kandies kūnas pirmiausia pritaikytas porai surasti ir daugintis.

Todėl jų elgesys taip pat skiriasi. Vikšro gyvenime svarbiausias uždavinys yra maitintis, o suaugusio drugelio – daugintis.

Kelias nuo kiaušinio iki lėliukės

Vikšras yra drugelių, drugių kandžių ir storgalvių drugių lervos stadija. Augdamas jis kelis kartus neriasi, o sukaupęs pakankamai energijos pereina į lėliukės stadiją. Lėliukės viduje kūnas iš esmės persitvarko: iš vikšro formos išsivysto sparnuotas suaugęs vabzdys.

Kai kurių vikšrų išlikimo būdai ypač neįprasti. Jie gali sviesti savo išmatas tarsi sviedinius, suėsti nusimestą odą arba maskuotis, panašėdami į paukščių išmatas. Kitos rūšys suka lapų ar šilkinių siūlų palapines ir, būdamos labai alkanos, gali smarkiai apgraužti medžių lapiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *