Plėšrioji blakė yra tylus ir itin veiksmingas vabzdžių medžiotojas. Grobį ji suparalyžiuoja durdama snapeliu ir sušvirkšdama seiles su fermentais, kurie suskystina aukos vidaus audinius – tuomet vabzdys maistingą turinį tiesiog išsiurbia.
Kas yra plėšrioji blakė?
Plėšriosios blakės priklauso Reduviidae šeimai, kuriai priskiriama daugiau kaip 7 000 rūšių, paplitusių beveik visame pasaulyje. Tai įvairi vabzdžių grupė: jai priklauso ir pasalūnės, ir siūliakojės blakės bei kitos skirtingoms buveinėms prisitaikiusios rūšys.
Dauguma šių vabzdžių yra smulkūs plėšrūnai, medžiojantys kitus bestuburius. Jų svarbiausias ginklas – išlenktas, adatos formos straubliukas, arba snapelis. Juo blakė perduria grobį, suleidžia nuodingų seilių ir jį greitai imobilizuoja.
Nors dažniausiai plėšriosios blakės žmonėms pavojaus nekelia, kai kurios kraujasiurbės rūšys, vadinamos bučiuojančiomis blakėmis, gali kąsti žmonėms ir tam tikruose regionuose platinti Chagaso ligą.
Ar plėšrioji blakė pavojinga žmogui?
Plėšriosios blakės paprastai nėra agresyvios ir puola tik ginamos, suspaustos ar paimtos į rankas. Vis dėlto jų įgėlimas gali būti labai skausmingas. Iš pradžių jis dažnai jaučiamas kaip stiprus dūris, vėliau įgėlimo vieta gali parausti, įkaisti, patinti ir skaudėti pulsuojančiu skausmu.
Įgėlimo vietą reikėtų nuplauti ir dezinfekuoti antiseptiku. Uždegimui bei skausmui mažinti gali padėti nereceptinis skausmą malšinantis vaistas, vartojamas pagal pakuotėje pateiktą instrukciją.
Retais atvejais galimos alerginės reakcijos. Didėjantis tinimas, dilgėlinė ar pasunkėjęs kvėpavimas yra požymiai, dėl kurių reikia nedelsiant kreiptis skubiosios medicinos pagalbos.
Dar rečiau įkandusi blakė gali būti susijusi su Chagaso ligos rizika. Galimi simptomai – prakaitavimas, karščiavimas, kūno skausmai ir vėmimas. Jei po vabzdžio įkandimo savijauta blogėja, reikėtų kuo greičiau kreiptis į gydytoją.
Įvairios plėšriųjų blakių rūšys
Skirtingos rūšys yra prisitaikiusios prie nevienodų buveinių ir medžioklės būdų. Daugeliui būdingas pailgas kūnas, ilgos kojos ir ryškus snapelis, kuriuo jos suleidžia į grobį toksinus bei virškinimo fermentus.
Ratinė plėšrioji blakė
Viena lengviausiai atpažįstamų Šiaurės Amerikos rūšių yra ratinė plėšrioji blakė. Ant jos nugaros išsiskiria krumpliaratį primenanti struktūra, dėl kurios vabzdys ir gavo savo pavadinimą. Netinkamai paimta ši blakė gali skaudžiai įgelti.
Oranžinė plėšrioji blakė
Tropikuose sutinkama oranžinė plėšrioji blakė išsiskiria ryškiai oranžinės ir raudonos spalvos kūnu. Tokia spalva pastebima aplinkoje, tačiau vabzdys išlieka veiklus plėšrūnas, gebantis sėkmingai užpulti mažesnius vabzdžius.
Gėlių plėšrioji blakė
Gėlių plėšriosios blakės yra mažesnės, tačiau ne mažiau efektyvios. Jos slepiasi tarp žiedų ir augalų, susilieja su aplinka bei kantriai laukia, kol ant žiedo nutūps apdulkintojas ar kitas vabzdys. Tada seka greitas dūris snapeliu.
Gyvenimo būdas ir medžioklė
Nepaisant grėsmingos reputacijos, dauguma plėšriųjų blakių gyvena pavieniui. Jos nekuria kolonijų ar spiečių ir dažniausiai su kitomis tos pačios rūšies blakėmis susitinka tik poravimosi metu. Kai kurių rūšių jaunikliai po išsiritimo kurį laiką gali būriuotis, tačiau vėliau tampa savarankiški.
Medžiodamos šios blakės pasikliauja maskuote ir pasala. Jos ilgai nejuda, laukdamos, kol grobis priartės tinkamu atstumu. Ypač kantrios yra ant žiedų tykančios rūšys, galinčios ilgai išbūti nejudėdamos.
Kuo minta plėšriosios blakės?
Dauguma plėšriųjų blakių yra mėsėdės. Jų grobiu tampa kiti vabzdžiai ir smulkūs nariuotakojai, įskaitant vikšrus, muses, vabalus bei kitus minkštakūnius vabzdžius.
Suradusi auką, blakė ją perduria snapeliu ir suleidžia stiprių fermentų. Šie fermentai suskaido bei suskystina grobio vidaus organus ir audinius, todėl blakė gali išsiurbti maistingą turinį. Nors dauguma rūšių minta vabzdžiais, kelios kraujasiurbės rūšys, tarp jų bučiuojančios blakės, prisitaikė maitintis šiltakraujų gyvūnų krauju.
Buveinės ir paplitimas
Plėšriosios blakės geba prisitaikyti prie įvairios aplinkos – nuo tankių miškų iki atvirų pievų. Jos aptinkamos beveik visuose žemynuose ir dažniausiai renkasi vietas, kur gausu grobio: sodus, dirbamus laukus, miškus bei pievas.
Gėlių plėšriosios blakės dažnai gyvena pievose ir soduose, kuriuose žiedai privilioja daug potencialaus grobio. Tropinių sričių rūšys dažnai slepiasi tankioje augalijoje, o ratinės plėšriosios blakės gali būti pastebimos miškingose ar priemiesčių vietovėse. Medžiodamos kitus vabzdžius jos padeda riboti vietinių vabzdžių populiacijas.
Gyvenimo ciklas
Plėšriosios blakės gyvenimas prasideda kiaušinėliu. Iš jo išsirita nimfa – jauna blakė, panaši į suaugėlį, tačiau mažesnė ir ne visada turinti aiškiai išreikštus suaugusio vabzdžio požymius. Nimfos pereina kelias vystymosi stadijas ir jau ankstyvame amžiuje gali medžioti, nors dėl mažesnio dydžio jų grobis būna ribotesnis.
Augdamos blakės kelis kartus nusineria seną išorinį skeletą. Po kiekvieno nėrimosi jos artėja prie suaugėlio stadijos, kai gali daugintis. Priklausomai nuo rūšies, aplinkos sąlygų ir maisto prieinamumo, dauguma plėšriųjų blakių gyvena nuo kelių mėnesių iki metų.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
