Mėlynasis ryklys sukurtas ilgiems nuotoliams įveikti

Mėlynasis ryklys sukurtas ilgiems nuotoliams įveikti

Mėlynoji ryklių rūšis išsiskiria tuo, kad puikiai tinka ilgoms kelionėms. Ji greita, elegantiška ir lengvai atpažįstama iš melsvo atspalvio.

Kas yra mėlynasis ryklys

Mokslinis šios rūšies pavadinimas yra Prionace glauca. Tai plačiai paplitęs vandenynų ryklys, gyvenantis tiek šiltesniuose, tiek vidutinio klimato vandenyse. Dažniausiai jis laikosi atviroje jūroje.

Jo kūnas siauras, o krūtinės pelekai ilgi ir smailėjantys. Tokia sandara padeda judėti toli ir ištvermingai. Dėl to mėlynasis ryklys laikomas puikiai prisitaikiusiu prie gyvenimo atviro vandenyno platybėse.

Ši rūšis dar kartais vadinama mėlynuoju banginių rykliu. Tokį pavadinimą ji pelnė dėl savo gyvenimo būdo ir išvaizdos. Viršutinė kūno dalis yra tamsiai mėlyna, o apačia balta. Toks spalvų derinys padeda geriau pasislėpti tiek nuo grobio, tiek nuo plėšrūnų.

Kur gyvena mėlynieji rykliai

Mėlynųjų ryklių paplitimas gana platus. Jų galima rasti Šiaurės Atlante, šiaurės rytinėje Atlanto dalyje, Golfo srovėje ir kai kuriose Ramiojo vandenyno vietose. Kai kurie individai net pasiekia vandenis prie Kosta Rikos.

Šiems rykliams tinka vanduo, kurio temperatūra siekia nuo 12 iki 22 laipsnių Celsijaus. Jie dažniausiai renkasi gilesnes mėlynas zonas, esančias toliau nuo krantų.

Ši rūšis yra labai migruojanti. Mėlynieji rykliai gali nukeliauti tūkstančius mylių. Kartais jie būriuojasi pagal lytį, todėl patelės ir patinai gali būti randami skirtinguose regionuose.

Tokios ilgos kelionės reiškia, kad jie susiduria su įvairiomis jūrinėmis sąlygomis. Kartu didėja ir pavojų skaičius.

Ar mėlyniesiems rykliams gresia pavojus

Nors ši rūšis paplitusi labai plačiai, ji yra viena intensyviausiai žvejojamų ryklių pasaulyje. Mėlynieji rykliai dažnai pakliūva į tralų tinklus. Jie taip pat neretai sugaunami kaip priegauda ilgųjų linijų žvejyboje.

Pagal gamtos apsaugos vertinimus ši rūšis laikoma beveik grėsminga. Jos populiacija mažėja dėl pernelyg intensyvios žvejybos ir buveinių trikdymo. Nors kartais šie rykliai vis dar siūlomi kaip sportinės žūklės objektas, tai nekeičia jų pažeidžiamumo.

Ši rūšis nėra oficialiai įtraukta į ypatingo susirūpinimo sąrašą pagal Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos vertinimus. Vis dėlto mokslinėje literatūroje ji taip pat įvardijama kaip rūšis, kuriai reikia dėmesio.

Kaip ir daugelis kitų ryklių, mėlynieji rykliai yra svarbūs jūrų ekosistemoms. Jų mažėjimas gali paveikti visą mitybos grandinę. Pasekmės gali paliesti ir smulkias žuvis, ir didesnius jūrų žinduolius. Todėl šių gyvūnų apsauga svarbi ne tik patiems rykliams, bet ir visam vandenynui.

Kuo minta mėlynieji rykliai

Šių ryklių mityba gana įvairi. Jie ėda mažas žuvis, kalmarus ir net kitus ryklius. Viršutiniai dantys yra dantyti, todėl geriau sugriebia slidų grobį. Apatiniai dantys yra labiau smailūs. Tokia sandara padeda susidoroti ir su greitai sprunkančiomis žuvimis, ir su stambesniu laimikiu.

Tačiau mėlynasis ryklys pats taip pat gali tapti grobiu. Jį medžioja orkos, didesni rykliai, pavyzdžiui, bukasnukiai ar didieji baltieji, o kartais ir jūros paukščiai. Ypač pažeidžiami būna jaunikliai.

Kaip dauginasi ir auga

Patelės atsiveda gyvus jauniklius. Nėštumas gali trukti iki metų. Vados būna didelės, palyginti su daugeliu kitų ryklių rūšių. Kartais gimsta daugiau nei šimtas jauniklių.

Patelės subręsta vėliau nei patinai. Abu lyčiai daug remiasi aplinka, kai reikia nuspręsti, kada daugintis.

Jų kūnuose esanti šoninė linija padeda jausti virpesius ir artimiausios aplinkos pokyčius. Tai svarbu judant, ieškant maisto ir net bendraujant. Per tokius signalus galima perduoti agresiją arba susidomėjimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *