Bičių šeimų žlugimo sutrikimas, angliškai vadinamas „Colony Collapse Disorder“ (CCD), apibūdina neįprastą reiškinį, kai didžioji dalis darbininkių staiga dingsta iš avilio. Tai kelia grėsmę ne vien medaus gamybai: naminės bitės yra itin svarbios daugelio žemės ūkio kultūrų apdulkintojos.
Kodėl bitės svarbios žemės ūkiui?
Dalis kasdien vartojamo maisto į virtuvę patenka tik todėl, kad ankstyvuoju augimo etapu augalus apdulkino bitės. Keičiantis žemės ūkiui, nedidelius mišrius ūkius daugelyje vietų pakeitė dideli vienos kultūros plotai. Tokiose teritorijose dažnai nepakanka vietinių apdulkintojų, ypač nykstant jų buveinėms ir naudojant pesticidus. Todėl bitininkai veža avilius į laukus ar sodus ir už apdulkinimo paslaugą gauna atlygį.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – migdolų žydėjimo sezonas Kalifornijoje. Kiekvienų metų vasarį į didžiulius migdolynus atgabenama daugiau kaip milijonas avilių, kuriuose būna apie 40 mlrd. bičių. Per kelias savaites jos apdulkina didelę pasaulio migdolų derliaus dalį. Bitės taip pat svarbios auginant obuolius, vyšnias, avokadus, melionus ir daugelį kitų kultūrų.
Bičių reikšmė mitybai neapsiriboja vien tiesiogiai vartojamais vaisiais ar riešutais. Pavyzdžiui, migdolų luobelės gali būti naudojamos gyvulių pašarams, susmulkinti kevalai – pakratams, o migdolų perdirbimo likučiai – dirvožemiui gerinti. Todėl bičių apdulkinimas netiesiogiai svarbus ir gyvulininkystės produktams.
Kas yra bičių šeimų žlugimo sutrikimas?
Naminės bitės gyvena šeimomis, todėl jas palyginti patogu pervežti ir naudoti komerciniam apdulkinimui. Jos gali rinkti nektarą iš įvairių augalų ir prisitaikyti prie skirtingų kultūrų. Vis dėlto bičių šeimų priežiūra nėra paprasta: aviliams kenkia erkės, grybai, ligų sukėlėjai, o bitėms būtina užtikrinti visavertę mitybą. Tai ypač sudėtinga, kai mažėja žydinčių augalų ir tinkamų maitinimosi plotų.
Natūralus bičių šeimų nykimas, ypač žiemą, yra įprastas reiškinys. Tačiau CCD skiriasi mastu ir požymiais. Sutrikimui būdinga tai, kad iš avilio dingsta dauguma suaugusių bičių rinkėjų. Avilyje gali likti motinėlė, lervos ir dalis jaunų bičių, taip pat medaus bei bičių duonelės – nektaro ir žiedadulkių mišinio. Tačiau pagrindinė šeimos dalis nebegrįžta.
Keista ir tai, kad tokių avilių kurį laiką vengia kiti vabzdžiai. Avilys su medaus atsargomis paprastai greitai pritrauktų kandis, vabalus ar svetimas bites, tačiau CCD paveiktose šeimose šie įsibrovėliai bent kelias dienas neskuba apsigyventi.
Kada problema tapo ypač pastebima?
Manoma, kad CCD požymių Jungtinėse Valstijose galėjo būti pastebėta jau 2002 m., tačiau ypač dideli nuostoliai išryškėjo 2006 m. pabaigoje. Nuo 2006 m. spalio iki gruodžio kai kurie bitininkai pranešė praradę nuo 30 iki 90 proc. bičių šeimų. 2007 m. rugsėjo–2008 m. kovo laikotarpiu valdomų bičių šeimų nuostoliai Jungtinėse Valstijose buvo vertinami maždaug 36 proc.
Tai nebuvo pirmasis atvejis, kai bičių šeimos masiškai nyko, tačiau tuometinis protrūkis išsiskyrė plačiu mastu. Panašių atvejų fiksuota ir Europoje. Bičių šeimų problemų patyrė ir Australija, nors 2008 m. ten bitininkystės sezonas buvo laikomas įprastu.
Galimos CCD priežastys
Tyrėjams nepavyko nustatyti vienos neginčijamos bičių šeimų žlugimo priežasties. Labiausiai tikėtina, kad CCD atsiranda dėl kelių vienu metu veikiančių veiksnių. Susilpnėjusi šeima gali būti mažiau atspari ligoms, parazitams, prastai mitybai ir cheminių medžiagų poveikiui.
Izraelio ūmaus paralyžiaus virusas
Izraelio ūmaus paralyžiaus virusas, arba IAPV, pirmą kartą aprašytas 2002 m. Jis gali sukelti bičių drebulį, paralyžių ir žūtį. Virusas aptiktas daugelyje apleistų šeimų, tačiau kartais randamas ir sveikuose aviliuose. Dėl to jis buvo vertinamas kaip galimas CCD požymis ar veiksnys, bet ne kaip vienintelė priežastis.
Viename bandyme virusas buvo įvestas į šiltnamyje laikytą sveiką bičių šeimą. Bitės pradėjo gaišti per savaitę, o veikiančios darbininkės paralyžiuotas bites nešė kuo toliau nuo avilio. Šie stebėjimai parodė, kad virusas gali būti reikšmingas, tačiau neįrodė, kad vien jis sukelia CCD.
Neonikotinoidiniai pesticidai
Neonikotinoidai, tarp jų klotianidinas, yra vabzdžių nervų sistemą veikiantys pesticidai, naudojami pasėliams apsaugoti nuo kenkėjų. Tačiau jie gali pakenkti ir naudingiems apdulkintojams. Klotianidinas buvo laikomas itin toksišku naminėms bitėms, o Vokietijos bitininkai šią medžiagą siejo su dideliu bičių šeimų nykimu 2008 m. gegužę.
Vis dėlto ankstyvieji tyrimų duomenys nebuvo galutiniai: nugaišusiose bitėse pesticidų likučių dažnai aptikta nedaug. Teoriškai tokios medžiagos galėtų sutrikdyti bičių orientaciją ar paralyžiuoti jas nektaro rinkimo metu, todėl jos nebesugrįžtų į avilį.
Stresas ir nevisavertė mityba
Komerciniuose ūkiuose bitės dažnai pervežamos iš vienos apdulkinamos kultūros į kitą. Ilgesnis apdulkinimo sezonas gali palikti mažiau laiko šeimoms atsigauti žiemą. Sausros ir mažėjantys žydinčių augalų plotai apsunkina nektaro paiešką, ypač intensyviai dirbančioms bitėms.
Kelionės, maisto stygius ir didelis darbo krūvis gali silpninti bičių imuninę sistemą. Tuomet šeima tampa pažeidžiamesnė virusams, parazitams ir kitoms ligoms.
Varozės erkės ir kiti ligų sukėlėjai
Varozės erkės yra parazitai, mintantys bičių kūno skysčiais. Jos silpnina bites, pažeidžia jų kūną ir gali sudaryti palankias sąlygas infekcijoms. Aviliuose taip pat gali plisti kitos erkės, grybai, bakterijos ir virusai, todėl vienas parazitas dažnai nėra vienintelė problemos dalis.
Bičių šeimos reguliariai susiduria tarpusavyje, ypač kai daug avilių suvežama į vieną vietą apdulkinimo sezonui. Tai gali palengvinti ligų ir parazitų plitimą. Dėl šios priežasties kai kurie bitininkai stengiasi laikyti šeimas kuo labiau atskirai nuo potencialiai sergančių avilių.
Kiti svarstyti veiksniai
Tyrėjai vertino galimybę, kad prie bičių šeimų nykimo prisideda dar neidentifikuoti mikroorganizmai, mažas bičių genetinis įvairumas arba skirtingų cheminių medžiagų sąveika. Aviliuose gali būti randama įvairių pesticidų ir priemonių nuo erkių likučių, o jų bendras poveikis bitėms gali būti žalingas.
Buvo iškelta ir hipotezė, kad CCD gali būti susijęs su genetiškai modifikuotais augalais, tačiau ji nebuvo laikoma viena pagrindinių tikėtinų priežasčių. Teorija, kad bičių nykimą lemia mobiliųjų telefonų ar ryšio bokštų spinduliuotė, buvo atmesta.
Kaip ieškoma sprendimų?
Mokslininkai lygina sveikas bičių šeimas su CCD paveiktais aviliais, ieškodami skirtumų tarp ligų sukėlėjų, parazitų, cheminių medžiagų likučių ir mitybos sąlygų. Kad būtų galima patikimiau nustatyti priežastis, reikia daugiau mėginių iš skirtingų pasaulio regionų.
Taip pat ieškoma alternatyvių apdulkintojų. Vertinama, ar kai kurios kitos bičių rūšys, pavyzdžiui, mėlynoji sodinė bitė, galėtų veiksmingiau ar papildomai apdulkinti tam tikras žemės ūkio kultūras.
Jei reikšmingu veiksniu būtų pripažintas IAPV, viena iš galimų krypčių būtų virusui atsparesnių bičių veisimas. Kai kurių bičių genetinėje medžiagoje aptikta su virusu susijusių pokyčių, kurie gali būti susiję su atsparumu. Tačiau tokia galimybė reikalauja išsamių tyrimų, nes dar nėra aišku, ar šie pokyčiai tikrai apsaugo šeimas, ar yra susiję su pačiu ligos mechanizmu.
Kai kuriuose regionuose, siekiant apsaugoti apdulkintojus, ribotas ar uždraustas tam tikrų neonikotinoidų naudojimas. Vis dėlto vien pesticidų ribojimas nebūtinai išsprendžia problemą, jei bičių šeimų žlugimą lemia kelių veiksnių derinys.
Ką gali daryti bitininkai?
Kol tikslios bičių šeimų žlugimo priežastys nėra vienareikšmiškai nustatytos, svarbiausia stiprinti bendrą šeimų būklę ir mažinti žinomus rizikos veiksnius.
- Užtikrinti, kad bitėms netrūktų įvairaus ir pakankamo maisto.
- Reguliariai stebėti varozės erkių bei kitų parazitų plitimą ir taikyti tinkamas kontrolės priemones.
- Kiek įmanoma mažinti bičių pervežimo ir intensyvaus apdulkinimo sezono keliamą stresą.
- Ieškoti tinkamų ne sezono maitinimosi vietų, kur bitės rastų įvairių žydinčių augalų.
- Vengti nereikalingo šeimų kontakto su galimai sergančiais ar stipriai nusilpusiais aviliais.
Bičių šeimų žlugimo sutrikimas parodė, kad apdulkinimo sistema yra jautri: nuo bičių sveikatos priklauso ne tik bitininkystė, bet ir vaisių, riešutų, daržovių bei daugelio kitų žemės ūkio produktų derlius.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
