Ar ryklys nuskęstų, jei nustotų judėti? Klausimas skamba keistai, bet jis dažnai keliamas kalbant apie šių plėšrūnų kvėpavimą. Iš tiesų ne visi rykliai turi nuolat plaukti, kad išgyventų. Tačiau kai kurioms rūšims judėjimas yra būtinas.
Kaip rykliai kvėpuoja
Ryklių kūnas juda banguodamas į šonus. Pirmiausia pasisuka galva, tada judesys pereina per visą aptakų kūną. Galiausiai dirba uodega, kuri padeda stumti vandenį ir suteikia greitį. Toks judėjimas leidžia rykliui medžioti, bėgti nuo priešų ir ieškoti poros. Bet kvėpavimas priklauso ne vien nuo plaukimo.
Rykliai iš vandens išgauna deguonį per žiaunas. Vanduo patenka per burną ir teka pro žiaunas, kur deguonis patenka į kraują. Žiaunose yra smulkių, plunksną primenančių siūlelių, o juose dar daugiau plokštelių su kraujagyslėmis. Per jas deguonis keliauja į kūną, o vandens perteklius pasišalina pro žiaunų plyšius. Priklausomai nuo rūšies, ryklys turi penkias ar septynias poras žiaunų plyšių.
Toks būdas leidžia ryklui iš vandens paimti labai didelę dalį jame esančio deguonies. Vis dėlto tam reikia nuolatinio vandens srauto. Būtent dėl to ilgai manyta, kad visi rykliai privalo judėti be perstojo.
Ne visi rykliai turi plaukti be sustojimo
Ši mintis kilo lyginant ryklius su kaulinėmis žuvimis. Pastarosios dažniau turi mechanizmus, kurie aktyviai pumpuoja vandenį per burną ir žiaunas. Iš šalies atrodė, kad rykliai tokios sistemos neturi. Tačiau stebėjimai parodė, kad kai kurios rūšys geba kvėpuoti ir beveik nejudėdamos.
Seniausi rykliai taip pat neskubėdavo visą laiką plaukti. Jie pumpuodavo vandenį per burną ir žiaunas. Šis būdas vadinamas žandiniu pumpavimu. Jį padeda atlikti skruostų raumenys, kurie įtraukia vandenį į burną ir nukreipia jį per žiaunas.
Šį kvėpavimo būdą iki šiol naudoja kai kurie rykliai. Tarp jų yra auklėrykliai, angelrykliai ir kiliminiai rykliai. Taip pat taip kvėpuoja rajos ir skliautai, kurie yra artimi ryklių giminaičiai. Šios rūšys dažnai leidžia laiką dugne.
Prie tokio gyvenimo būdo prisitaikė ir jų kūnas. Dalis šių ryklių yra suplokštėję iš viršaus į apačią. Jų veido raumenys stipresni, o už akių gali būti ryškesnė kvėpavimo anga. Kai ryklys įsirausia į dugną ir negali kvėpuoti per burną, ši anga padeda įtraukti vandenį. Jis vėliau išteka pro žiaunas.
Kada plaukimas tampa kvėpavimo dalimi
Vėliau rykliai evoliucionavo ir tapo aktyvesni. Tada žandinis pumpavimas daugeliui rūšių tapo ne pagrindiniu, o papildomu būdu. Plaukiant vanduo pats spaudžiamas į burną, o paskui išeina pro žiaunas. Toks kvėpavimas vadinamas raminiu ventiliavimu.
Daugelis ryklių gali kaitalioti abu būdus. Jei jie plaukia pakankamai greitai, vanduo į žiaunas patenka savaime. Tada papildomai pumpuoti jo nebereikia. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, smėliniai tigro rykliai, taip ir daro. Jie gali pereiti nuo vieno būdo prie kito pagal situaciją.
Tačiau yra ir tokių ryklių, kurie visiškai prarado gebėjimą kvėpuoti pumpuojant vandenį. Jiems būtinas nuolatinis judėjimas į priekį. Jei tokie rykliai sustotų, jie tikrai nuskęstų. Prie šios grupės priskiriama tik dalis žinomų ryklių rūšių. Tarp jų yra didysis baltasis, mako, lašišinis ir bangininis rykliai.
Ar tokie rykliai kada nors ilsisi
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nuolatinis judėjimas turėtų varginti. Žmonėms poilsis yra būtinas, todėl tokia būsena skamba alinamai. Vis dėlto rykliai su tuo susidoroja kitaip. Jiems kartais judėti net lengviau nei stovėti vietoje.
Tai parodė ir stebėjimai su jaunais citrinrykliais. Net tada, kai vanduo teka pro burną natūraliai, judant jie kvėpavo efektyviau nei ramybės būsenoje. Vadinasi, plaukimas jiems gali būti naudingesnis nei visiškas sustingimas.
Šis skirtumas padeda suprasti ir jų elgesį, kai vandenyje ima trūkti deguonies. Kai deguonies mažai, žandiniu pumpavimu kvėpuojantys rykliai stipriau pumpuoja vandenį. Jie taip pat sumažina kitą veiklą, kad taupytų energiją. Nuolat plaukiantys rykliai elgiasi kitaip. Jie dažnai plaukia greičiau ir plačiau pravėrę burną. Nors tai atrodo keista, toks sprendimas jiems gali būti efektyvesnis.
Kaip rykliai pailsi judėdami
Vis dėlto tai nereiškia, kad šie gyvūnai niekada nepailsi. Juos sunku stebėti, nes jie nuolat juda. Dėl to mokslininkams sunku tiksliai pasakyti, kaip ir kada jie ilsisi. Vieno nedidelio ryklio tyrimas parodė, kad plaukimo judesius gali valdyti ne smegenys, o nugaros smegenys. Tai leidžia manyti, kad ryklio smegenys gali trumpam atsijungti, kol kūnas vis dar plaukia.
Poilsį gali palengvinti ir aplinkos sąlygos. Svarbūs vandens druskingumas, temperatūra bei net paros metas. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo tirti urvai, kuriuose rasti nejudantys rifiniai rykliai. Nors ši rūšis paprastai turi nuolat plaukti, urvuose jie gulėjo ramiai. Tyrimai parodė, kad ten buvo labai daug deguonies ir mažesnis druskingumas. Tokios sąlygos tikriausiai leido jiems kvėpuoti ir nejudaant.
Šie rykliai galėjo nemiegoti taip, kaip miega žmonės. Jų akys buvo atmerktos. Tačiau akivaizdu, kad jie galėjo ilsėtis. Panašiai elgiasi ir kai kurios kitos rifinės rūšys. Jos neretai būna nejudrios dugne, net ir ne urvuose. Vis dėlto tiksliai paaiškinti šį gebėjimą mokslininkams dar sunku.
Kada kyla pavojus
Deja, kartais ryklių prisitaikymo mechanizmai nepadeda. Dažniausiai prie to prisideda žmogaus veikla. Jei rykliui nupjaunamas pelekas ir jis išmetamas atgal į jūrą, gyvūnas dažnai žūsta. Panašiai pavojingi ir žvejybos tinklai. Kai kuriais atvejais žūties baigtis laukia ir ryklių, kurie vežami į akvariumus, ypač tų rūšių, kurios privalo nuolat plaukti.
Taigi atsakymas į klausimą nėra vienodas visiems rykliams. Vieni gali sustoti ir vis tiek kvėpuoti. Kiti turi judėti nuolat, nes plaukimas jiems yra gyvybiškai svarbus.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
