Skėriai ir žiogai priklauso tai pačiai trumpaūsių žiogų šeimai Acrididae, turi stiprias šokti pritaikytas užpakalines kojas ir daug panašių išorinių požymių. Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp skėrių ir žiogų yra elgsena: skėriai, susidarius tinkamoms sąlygoms, gali telktis į milžiniškus būrius ir niokoti pasėlius.
Kas yra skėriai?
Skėriai yra tam tikra trumpaūsių žiogų grupė, galinti pereiti iš pavienės gyvensenos į būrinę, vadinamąją bendruomeninę fazę. Ne kiekvienas žiogas turi šią savybę, todėl gebėjimas sudaryti dideles, koordinuotai judančias sankaupas yra vienas ryškiausių skėrių požymių.
Padidėjus populiacijos tankiui ir esant gausiam maistui, skėrių elgsena bei organizmo ypatybės pakinta. Iš pavieniui gyvenančių vabzdžių jie virsta aktyviais, tarpusavyje sąveikaujančiais individais, galinčiais migruoti dideliais atstumais. Toks virsmas vadinamas faziniu polifenizmu.
Tarp geriausiai žinomų rūšių yra:
- dykumų skėrys Schistocerca gregaria, garsėjantis žalingais būriais Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose;
- migracinis skėrys Locusta migratoria, paplitęs įvairiose Europos ir Azijos šalyse;
- Australijos maro skėrys Chortoicetes terminifera, reguliariai keliantis grėsmę Australijos pasėliams;
- dygliagerklis skėrys Austracris guttulosa, taip pat gyvenantis Australijoje, tačiau mažiau linkęs telktis į agresyvius būrius.
Kaip keičiasi skėrių elgsena?
Pavienėje fazėje skėriai gali atrodyti ir elgtis panašiai kaip įprasti žiogai: gyvena atskirai ir mažai sąveikauja su kitais tos pačios rūšies vabzdžiais. Tačiau padidėjus jų skaičiui, prasideda būrinė fazė.
Tuomet skėriai gali:
- pakeisti spalvą – žalsvus ar rusvus atspalvius gali pakeisti ryškiai geltona spalva arba juodi raštai;
- tapti judresni ir socialesni;
- išauginti stipresnius sparnus, tinkamesnius tolimoms kelionėms;
- susitelkti į didžiulius būrius, kurie minta pasėliais ir kita augalija.
Būriai gali greitai nusiaubti žemės ūkio plotus, nes vienu metu juda ir maitinasi labai daug vabzdžių.
Kas yra žiogai?
Žiogai – įvairi, visame pasaulyje paplitusi vabzdžių grupė. Dauguma jų visą gyvenimą gyvena pavieniui ir nesudaro skėriams būdingų migruojančių būrių. Jie daugiausia minta žolėmis, lapais ir kitomis augalų dalimis.
Nors kai kurios rūšys gali pakenkti augalams, žiogai yra svarbi ekosistemų dalis. Jie yra maistas paukščiams, ropliams ir smulkiems žinduoliams.
Tarp žinomų žiogų rūšių galima paminėti:
- raudonkojį žiogą Melanoplus femurrubrum, paplitusį Šiaurės Amerikoje;
- laukinį žiogą Melanoplus differentialis, dažną laukuose ir pievose;
- dvisruogį žiogą Melanoplus bivittatus, išsiskiriantį ryškiu dryžuotu raštu.
Skėrių ir žiogų patelių dauginimasis
Skėrių ir žiogų patelės dauginasi panašiai: kiaušinėlius deda į dirvožemį. Tačiau skėrių būrinė gyvensena gali labai paspartinti populiacijos augimą.
Palankiomis sąlygomis skėrių patelės gali sudėti kelias kiaušinėlių dėtis. Išsiritusios nimfos greitai bręsta ir papildo didėjančius būrius, todėl jų skaičius gali augti itin sparčiai.
Skėriai ir žiogai: pagrindiniai skirtumai
Sparnai ir migracija
Būrinės fazės skėriai išvysto stipresnius sparnus, leidžiančius skristi dideliais atstumais. Dauguma žiogų paprastai laikosi savo įprastoje buveinėje ir nemigruoja dideliais būriais.
Spalva
Žiogų spalva dažniausiai išlieka gana pastovi ir padeda maskuotis aplinkoje. Skėriai, pereidami į būrinę fazę, gali ryškiai pakeisti kūno spalvą bei raštus.
Gyvensena
Žiogai dažniausiai gyvena pavieniui. Skėriai gali pereiti į bendruomeninę fazę, susitelkti į dideles grupes ir koordinuotai migruoti, todėl jų poveikis augalijai bei žemės ūkiui gali būti daug didesnis.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
