Tamsa, klaidžios perėjos ir pulsuojantis laikas – taip prasideda susitikimas su „Labyrinthus“. Tai ne tradiciniai pabėgimo kambariai, o gyva scena, kurioje dalyviai nėra žiūrovai, o veikėjai: sprendimai keičia siužetą, o kiekviena detalė – nuo girgždančių durų iki šnabždesio tamsoje – gali tapti raktu į kitą erdvę. Patirtį kuria ne tik galvosūkiai, bet ir aktoriai: jie reaguoja į komandą, stebi tempą, subtiliai pastumia ar užkerta kelią klaidingoms hipotezėms. Todėl net tas pats scenarijus niekada nebūna identiškas – emocijos kyla organiškai, o pabaiga priklauso nuo komandos ritmo ir susikalbėjimo.
Kodėl tai suveikia suaugusiems?
Dalyviai čia ateina ne vien „pažaisti“, o patirti iššūkį. Užuominos nėra akivaizdžios, sprendimai – nevienareikšmiai, o ribotas laikas įjungia sveiką konkurencijos dozę. Dėl to „Labyrinthus“ vienodai gerai tinka ir kaip gimtadienio pramoga, ir kaip komandos formavimo veikla. Stiprybė – derinys: tikroviška atmosfera (garsas, šviesos, efektai), improvizuojantys personažai, kelių lygių užduotys skirtingiems gebėjimams ir pakankamai erdvės, kad aktyviai įsitrauktų visa grupė – nuo 4 iki dviženklio dalyvių skaičiaus.
Viduryje teksto – greita atmintinė, kai galvojama, ką veikti Vilniuje su draugais:
- rinktis scenarijų pagal komandos „temperatūrą“ – nuo paslapties iki aštresnių pojūčių;
- susitarti dėl vaidmenų: „laiko sargas“, „detalių akis“, „logikos tikrintojas“;
- per 60–90 min. greitai keisti hipotezes – jei neveikia 90 sek., judėti toliau;
- kalbėti garsiai: mintys, pasakytos tą pačią akimirką, dažnai atveda prie sprendimo;
- po žaidimo suplanuoti aptarimą – pasidalintos emocijos sustiprina patirtį.
Patirtis, kuri tampa bendru pasakojimu
Vilniaus „Labyrinthus“ erdvės suprojektuotos taip, kad patiktų tiek susitelkusioms mažoms komandoms, tiek didesniems kolektyvams. Įtraukiantys aktoriai čia – ne dekoras, o siužeto variklis: personažai šnabžda, klaidina, iššaukia, išbando. Dalyviai dažnai sako, kad prisimena ne tik užduotis, bet ir „tą žvilgsnį tamsoje“, netikėtą posūkį ar momentą, kai visi staiga „sulipo“ į vieną komandą. Taip gimsta istorijos, kurias malonu pasakoti dar savaitę – o kartais ir ilgiau. Beje, labirintai pritaikyti ir didesniems renginiams: komandos gali startuoti fazėmis, vienu metu spręsti skirtingas užduotis, o finalas sujungia visus, kad paskutinę spyną atrakintų tik bendras veiksmas.
Kaip pasiruošti ir ko tikėtis
Patogi apranga ir avalynė – privalumas; telefonai čia mažai padės, o atvira komunikacija – daug. Pravartu atvykti kiek anksčiau, nes prieš startą laukia trumpa įžanga į siužetą ir saugumo taisykles. Laikas skaičiuojamas griežtai, bet komandos progresas stebimas – jei stringama, aktoriai arba erdvė „duoda ženklus“. Po pabaigos verta skirti 10–15 min. aptarimui: kas suveikė, kur suklupote, kas nustebino. Toks „debrief’as“ ypač naudingas kolektyvams – sustiprina pasitikėjimą ir atveria akis, kaip sekėsi dalintis vaidmenimis, priimti sprendimus spaudžiant laikui ir valdyti emocijas.
Jei ieškoma pramogos, kuri sujungia adrenalino pliūpsnius, kūrybinius sprendimus ir komandinį susitelkimą, „Labyrinthus“ pateikia būtent tai. Ir svarbiausia – emocijos čia tikros: nuo pirmo žingsnio tamsoje iki paskutinio spragtelėjimo, kai atsirakina durys. Tai patirtis, kurią norisi kartoti su kita komanda, kitu scenarijumi – ir nauju, dar nenumatytu pasakojimu.
