Blakės yra smulkūs krauju mintantys vabzdžiai, dažniausiai aptinkami miegamosiose vietose, tačiau jos gali slėptis ir daugelyje kitų namų kampų. Jų įkandimai paprastai nėra pavojingi, bet gali sukelti niežėjimą, patinimą ir alerginę reakciją.
Kas yra blakės ir kur jos gyvena?
Namų blakė, lotyniškai vadinama Cimex lectularius, minta žmonių bei kitų gyvūnų, įskaitant paukščius ir šikšnosparnius, krauju. Pavadinimą ji gavo todėl, kad dažniausiai maitinasi šeimininkui miegant. Dėl to lovos, čiužiniai ir gyvūnų lizdai yra įprastos jų maitinimosi, slėpimosi ir kiaušinių dėjimo vietos.
Vis dėlto blakės neapsiriboja vien lova. Jos gali įsikurti sofose, minkštuose foteliuose, lovų rėmuose, sienų plyšiuose, prie grindjuosčių, drabužiuose, šviestuvų tvirtinimo angose ir beveik bet kurioje tamsioje, apsaugotoje vietoje. Dažniausiai jos labiau mėgsta medinius nei metalinius paviršius.
Suaugusi blakė yra maždaug 6–7 mm ilgio, plokščia ir ovali, todėl lengvai įsispraudžia į itin siaurus plyšius. Jaunos blakės yra labai mažos ir plika akimi gali būti sunkiai pastebimos. Jų kūno spalva varijuoja nuo gelsvai rudos iki oranžiškai rudos, o prisisiurbus kraujo po kūno paviršiumi kartais matoma tamsi dėmė.
Kaip blakės kanda ir ar jos platina ligas?
Blakės neturi sparnų, todėl juda ropodamos nuo vieno paviršiaus prie kito. Aptiktos, pavyzdžiui, už paveikslo rėmo, jos gali greitai pasislėpti kitoje vietoje. Šie vabzdžiai yra vikrūs ir lengvai prisitaiko prie aplinkos.
Maitindamosi blakės perveria odą į švirkštą panašia burnos dalimi ir siurbia kraują iš atviros kūno vietos. Vienas maitinimasis gali trukti nuo 3 iki 10 minučių, o žmogus dažniausiai tuo metu nepabunda.
Blakės žmonėms nėra žinomos kaip ligų platintojos. Tačiau įkandimo metu į odą patenka jų seilių, todėl pakartotiniai įkandimai kai kuriems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją. Dažniausi požymiai yra didesnis niežėjimas ir patinimas nei po uodo įkandimo. Nemalonius pojūčius dažnai palengvina be recepto parduodami antihistamininiai ar uždegimą mažinantys vaistai. Kita vertus, dalis žmonių į blakių įkandimus ar jų seiles visai nereaguoja.
Kaip blakės patenka į namus?
Blakių atsiradimas namuose nėra susijęs vien su švara. Jos minta krauju, o ne maisto atliekomis, todėl jų gali atsirasti ir itin tvarkinguose namuose. Tačiau netvarka suteikia daugiau slėptuvių, todėl daiktų peržiūrėjimas ir nereikalingų sankaupų pašalinimas yra svarbi kovos su šiais vabzdžiais dalis.
Blakės dažnai parsivežamos iš kelionių lagaminuose, ant drabužių ar kituose daiktuose. Jų taip pat galima įsinešti įsigijus naudotą baldą, kuriame vabzdžiai jau buvo apsigyvenę. Daugiabučiuose jos gali patekti iš gretimų butų per laidų angas, sienų plyšius ar kitus nesandarius tarpus.
Suaugusios blakės be maisto gali išgyventi iki metų. Todėl ilgai negyventas būstas nebūtinai bus apsaugotas nuo šių kenkėjų.
Kaip atpažinti blakių užkratą?
Vien pagal įkandimus nustatyti blakes sudėtinga, nes jų žymės gali būti panašios į uodų įkandimus. Patikimiausia rasti patį vabzdį ir palyginti jį su aiškia namų blakės nuotrauka arba kreiptis į kenkėjų kontrolės specialistą.
Apie blakes taip pat gali išduoti rūdžių spalvos išmatų dėmės ir išnaros. Jų verta ieškoti paklodžių klostėse, čiužinio siūlėse, lovos konstrukcijos plyšiuose bei kitose galimose slėptuvėse.
Blakių naikinimas: veiksmingiausi būdai
Blakių naikinimas paprastai nėra paprastas procesas, todėl dažnai verta kreiptis į specialistus, turinčius būtent blakių kontrolės patirties. Šie vabzdžiai yra maži, sunkiai aptinkami, o anksčiau veiksmingiausios cheminės priemonės nebelaikomos saugiomis. Dėl to dažniausiai taikomas kelių priemonių derinys.
- Ilgalaikis poveikis aukštesnei nei 49 °C arba žemesnei nei 0 °C temperatūrai.
- Kruopštus kilimų, minkštų baldų, medinių paviršių plyšių ir grindjuosčių siurbimas dulkių siurbliu.
- Užkrėstų tekstilės gaminių, tokių kaip drabužiai ir patalynė, skalbimas.
- Užkrėsto čiužinio sandarus apgaubimas plastiku, siekiant vabzdžius izoliuoti ir juos sunaikinti dėl oro stokos.
- Dulkinių insekticidų naudojimas; juose gali būti smulkinto stiklo ar silicio miltelių, kurie pažeidžia vabzdžių kūno dangą ir juos išdžiovina.
- Kontaktinių insekticidų, galinčių sunaikinti vabzdžius iš karto, naudojimas. Tokiose priemonėse gali būti piretroidų arba chlorfenapiro.
- Vabzdžių augimą reguliuojančių priemonių taikymas, kurios trikdo blakių dauginimąsi, nors nebūtinai jas iš karto sunaikina.
- Viso pastato fumigacija nuodingomis dujomis, kai tai būtina ir darbus atlieka specialistai.
Įprasti masalai ir spąstai blakėms paprastai neveikia. Ne visada būtina išmesti lovą ar sofą, nes problemą kartais galima išspręsti terminiu apdorojimu arba sandariu izoliavimu. Vis dėlto stipriai užkrėstų baldų atsikratymas gali būti patikimesnis būdas užtikrinti, kad namuose neliktų ne tik gyvų blakių, bet ir jų kiaušinėlių ar slėptuvių.
Užkrėstų baldų negalima tiesiog palikti prie konteinerių ar gatvėje, kur juos gali pasiimti kiti žmonės. Tokį daiktą reikėtų išmesti į tam skirtą didelių atliekų konteinerį arba aiškiai sugadinti taip, kad jo niekas nenorėtų parsinešti namo.
Šaltiniai
Richard Pollack ir Gary Alpert, „Bed Bugs“, Harvardo visuomenės sveikatos mokykla, 2005 m.
Michael F. Potter, „Bed Bugs“, Kentukio universiteto Žemės ūkio koledžas, atnaujinta 2008 m. rugpjūtį.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
