Kas yra elektrorecepcija ir kaip ją naudoja rykliai?

Kas yra elektrorecepcija ir kaip ją naudoja rykliai?

Žiūrint į ryklius, sunku nepastebėti, kokie tikslūs medžiotojai jie yra. Viena jų stiprybių slypi ypatingame jutime, kuris padeda aptikti grobį pagal silpnus elektrinius signalus. Šį gebėjimą turi ne tik rykliai, bet ir kiti panašūs žuvų grupės atstovai, pavyzdžiui, rajos bei skatai. Vis dėlto būtent rykliai šį pojūtį išnaudoja itin tiksliai.

Kaip veikia šis neįprastas pojūtis

Elektroreceptija reiškia gebėjimą pastebėti elektrines sroves. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kuo tai susiję su vandeniu ir grobio paieška. Tačiau kiekvienas gyvo kūno judesys, net menkas raumens krustelėjimas, sukuria silpną elektros signalą.

Panašų elektrinį aktyvumą fiksuoja ir medicininiai aparatai, stebintys širdies darbą. Jūros vandenyje tokie signalai neišnyksta taip greitai kaip sausumoje. Druskingas vanduo juos gerai perduoda, nes jame esantys natrio ir chloro jonai juda laisvai. Jonai yra dalelės, turinčios elektrinį krūvį.

Šį procesą galima palyginti su baterijos veikimu. Ten taip pat atsiskiria skirtingo krūvio dalelės, o vėliau jos bando susivienodinti. Kai tokios priešingos dalelės susijungia laidžiu keliu, atsiranda judėjimas, kuris padeda atkurti pusiausvyrą.

Vandenyje vyksta labai panašus reiškinys. Žuvų ląstelės turi kitokį krūvį nei aplink jas esantis druskingas vanduo. Kai šie du sluoksniai susiliečia, susidaro silpna įtampa. Rykliai pajunta net menkiausius jos pokyčius, iki vienos milijardinės volto dalies.

Toks jautrumas jiems leidžia aptikti gyvą būtybę net iš labai toli. Manoma, kad jei dvi įprastos baterijos būtų atskirtos dideliu atstumu, rykliai vis tiek galėtų pastebėti, kad viena jų išseko.

Kur rykliai jaučia elektrinius signalus

Šio pojūčio šaltinis yra snukio ir apatinio žandikaulio srityje. Pažvelgus į ryklio galvą iš arti, aplink burną matyti smulkios skylutės. Jos primena mažus taškelius odoje. Jų kiekis priklauso nuo ryklio rūšies ir gyvenimo būdo.

Aktyvūs, nuolat medžiojantys rykliai tokių angų gali turėti labai daug. Lėčiau judančios rūšys paprastai turi mažiau. Šios angos vadinamos ampulėmis, o viduje jos užpildytos laidžiu geliu.

Ampulių dugne yra plaukelius primenančios ląstelės. Per gelį pasiekiama elektrinė informacija, o šios ląstelės į ją sureaguoja. Žmogaus ausyse panašios struktūros reaguoja į garsą, tik čia jos reaguoja į elektrinio lauko pokyčius.

Ta reakcija sukelia signalą ryklio smegenyse. Tuomet gyvūnas supranta, kad netoliese yra gyvas organizmas. Tai padeda orientuotis net tada, kai matomumas prastas ir grobis slepiasi dugne.

Ne tik medžioklė, bet ir orientacija

Šios ampulės yra susijusios su šonine linija. Tai jutimo sistema, būdinga daugeliui žuvų ir varliagyvių. Ji driekiasi kūno šonu nuo žiaunų iki uodegos. Per ją gyvūnas jaučia vandens judėjimą, slėgį ir kryptį.

Kartu veikia kelios skirtingos juslės. Būtent dėl to rykliai yra tokie tikslūs medžiotojai. Didelė jų smegenų dalis skirta uoslei, todėl kvapas padeda surasti grobį net tamsiame vandenyje. Kai ryklis priartėja pakankamai arti, įsijungia elektroreceptija.

Tada ji padeda tiksliai nukreipti žandikaulius paskutiniam smūgiui. Visai netoli taikinio kai kurie rykliai net saugo akis, jas atitraukdami atgal. Tuomet pagrindinį orientavimą perima elektrinių signalų jutimas.

Ką parodė bandymai

Atliekant tyrimus paaiškėjo, kad rykliai tikrai remiasi elektriniais impulsais priimdami paskutinius sprendimus dėl maisto. Pateikus jiems pasirinkimą tarp negyvos žuvies ir elektrinį lauką skleidžiančio objekto, jie pirmiausia plaukia prie žuvies. Vis dėlto paskutinę akimirką gali pakeisti kryptį ir pasukti į stipresnį signalą.

Tokie stebėjimai padeda kurti priemones, galinčias suklaidinti ryklio jutimą. Mokslininkai tikisi, kad ateityje tai padės geriau atbaidyti šiuos plėšrūnus.

Elektroreceptija paaiškina ir kitą dažnai pastebimą elgesį. Net kai žmogų bando išgelbėti kitas asmuo, ryklys kartais vis tiek puola tą patį taikinį. Taip nutinka todėl, kad kraujas vandenyje padidina druskų koncentraciją, o kartu sustiprina elektrinį lauką aplink auką.

Kadangi rykliai taip gerai jaučia elektrinius pokyčius, tiriama ir jų orientacija migruojant. Manoma, kad Žemės magnetiniai laukai gali sąveikauti su druskingu vandeniu ir sukurti signalus, kuriais rykliai vadovaujasi kelionėse.

Šis gebėjimas dar kartą parodo, kokie sudėtingi yra ryklio jutimai. Jie nesiremia vien akimis ar uosle. Elektriniai signalai taip pat tampa svarbia dalimi, kai reikia rasti kelią ar pasiekti grobį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *