Ar mokslininkai kada nors galėtų sugrąžinti dodo paukštį? Šis išnykęs paukštis iki šiol kelia smalsumą, o nauji radiniai vėl pakurstė viltį. Vienas geriausiai išlikusių jo skeletų galėtų padėti atkurti dar daugiau genetinės informacijos.
Retas radinys Mauricijaus saloje
XXI amžiaus pradžioje Mauricijaus saloje, į rytus nuo Madagaskaro, buvo aptiktas labai gerai išsilaikęs dodo skeletas. Tai vienas iš vos kelių žinomų šio paukščio liekanų. Radinys kurį laiką buvo laikomas paslaptyje, kol vieta buvo ištirta ir kaulai surinkti.
Išskirtinis šio skeletо bruožas tas, kad jis rastas oloje. Tokia aplinka padėjo geriau išsaugoti likučius, o kartu ir galimą DNR. Daug kitų dodo kaulų aptikta pelkėse, tačiau ten esanti terpė kaulus ardo. Todėl kiekvienas gerai išlikęs pavyzdys mokslininkams yra ypač vertingas.
Iki šiol DNR buvo gauta tik iš vieno seno skeletо, kuris kadaise buvo atgabentas į Britaniją iš Mauricijaus. Tą kartą pavyko nustatyti dodo giminystę su kitais paukščiais. Paaiškėjo, kad jis artimas daugeliui balandžių ir karvelių rūšių. Naujas radinys gali suteikti dar daugiau žinių, galbūt net padėti sudaryti pilnesnį genetinį dodo vaizdą.
Koks iš tiesų buvo dodo paukštis?
Nors dodo išnyko prieš daugiau nei 300 metų, jis tebėra gerai žinomas kultūroje ir kalboje. Pirmieji šį paukštį 1598 metais aptiko portugalų ir olandų keliautojai. Maždaug po 80 metų jis jau buvo išnykęs.
Dodo gyveno Mauricijaus miškuose. Jo kūno ilgis siekė maždaug vieną metrą, o svoris galėjo būti iki 20 kilogramų. Plunksnos varijavo nuo baltos iki pilkšvos ar juodos. Snapas buvo didelis ir atrodė tarsi šiek tiek ištinęs.
Naujesni tyrimai rodo, kad dodo veikiausiai nebuvo toks storas ir nerangus, kaip ilgai manyta. Jo kūnas galėjo būti lieknesnis ir proporcingesnis. Tačiau trumpos kojos galėjo sudaryti didesnio bei masyvesnio paukščio įspūdį.
Vienas iš dažnai kartojamų dodo apibūdinimų yra tai, kad jis buvęs lyg storas balandis. Vis dėlto daugelis ankstyvų pasakojimų apie jo kvailumą ar nerangumą buvo paveikti aplinkybės, jog šis paukštis neturėjo natūralių priešų. Mauricijuje jis gyveno be nuolatinės grėsmės, todėl nesibaimino žmonių ir kartais prie jų artėdavo.
Dodo mityba taip pat prisidėjo prie jo išvaizdos. Jis valgė įvairų maistą, tarp jo buvo žuvys, sėklos ir vaisiai. Maisto gausa prie žemės lygio skatino apvalesnį kūną, o ilgainiui sparnai sutrumpėjo ir paukštis prarado gebėjimą skristi. Prie klaidingo įvaizdžio prisidėjo ir kai kurie keisti įpročiai, pavyzdžiui, smulkių akmenukų rijimas. Dabar manoma, kad jie padėjo virškinimui.
Nepaisant prasto įvaizdžio, dodo nebuvo nei visiškai bejėgis, nei aklas gamtos dėsniams. Jis gaudydavo žuvis, turėjo stiprų kąsnį ir, manoma, visam gyvenimui pasirinkdavo vieną partnerį. Abu paukščiai rūpindavosi jaunikliais.
Kodėl dodo išnyko
Pagrindinė dodo išnykimo priežastis buvo žmogus. Į Mauricijų atvykę portugalų ir olandų keliautojai atsivežė šunų, žiurkių, kiaulių, beždžionių, kačių ir kitų gyvūnų. Šie ėmė naikinti ant žemės dedamus dodo kiaušinius.
Be to, žmonės patys medžiojo dodo maistui. Nors jo mėsa, pasak pasakojimų, nebuvo ypatingai skani, paukščiai vis tiek buvo gaudomi. Dalis jų buvo išvežama ir rodoma parodose. Galiausiai buvo sunaikintas ir pats paukštis, ir jo kiaušiniai.
Ar įmanoma sugrąžinti išnykusias rūšis?
Dodo istorija kelia platesnį klausimą, ar apskritai įmanoma prikelti išnykusią rūšį. Dėl to mokslininkai vis dar nesutaria. Vieni mano, kad toks tikslas teoriškai pasiekiamas, kiti abejoja tiek jo prasme, tiek pasekmėmis.
Dalis rūšių išnyko dėl žmogaus veiklos. Kitos tiesiog nebepajėgė prisitaikyti prie pakitusios aplinkos ar klimato. Žemė per istoriją patyrė ne vieną masinį išnykimą, todėl sugrąžinus seniai išnykusius gyvūnus ekosistemos gali smarkiai pasikeisti.
Yra ir labai praktiškas klausimas, kur tokius gyvūnus būtų galima laikyti. Juk daugeliui jų nebeliko natūralių priešų, išskyrus žmogų. Pavyzdžiui, jei į šiaurines teritorijas būtų sugrąžintas kardadančio tigro tipo plėšrūnas, jis galėtų sutrikdyti vietinę mitybos grandinę ir keltų grėsmę žmonėms.
Kaip alternatyva siūlomos aptvertos teritorijos arba saugomos erdvės, primenančios didelį gamtos rezervatą. Tokia idėja jau buvo svarstyta ir anksčiau. Mintis paprasta: atkurti rūšį, bet neleisti jai laisvai sklisti po pasaulį.
Kur slypi didžiausias iššūkis
Vienas daug žadantis kelias yra šaldytų palaikų tyrimai. Jei gyvūno kūnas išlieka sušalęs, DNR gali būti geriau išsaugota. Todėl mamutų palaikų radiniai vis iš naujo sužadina diskusijas apie galimą jų atkūrimą.
Buvo net bandymų panaudoti ilgai šaldytą pelių spermą gyvoms pelėms apvaisinti. Remiantis tokia logika, būtų galima mėginti sujungti rastą mamuto genetinę medžiagą su dramblio kiaušialąste. Taip galėtų atsirasti hibridinis palikuonis.
Tačiau dodo gyveno šiltame Mauricijaus ir aplinkinių salų klimate. Todėl tikimybė rasti užšalusį šios rūšies kūną būtų labai maža. Dėl to reikėtų kitų būdų.
Viena iš siūlomų idėjų yra paimti DNR iš kiaušinėlio ir sujungti ją su išnykusio gyvūno ląstele. Tuomet būtų galima gauti visiškai tos rūšies organizmą. Panašus metodas teoriškai galėtų būti taikomas ir dodo, galbūt naudojant artimiausią jo giminaitį, kuris nėra išnykęs.
Vis dėlto net ir sukūrus embrioną, jį reikėtų įsodinti į gyvą gyvūną, kuris galėtų išnešioti jauniklį. Paukščių atveju procesas būtų kitoks, nes reikėtų, kad kiaušinis būtų padėtas ir vystytųsi saugioje aplinkoje.
Dar viena galimybė būtų naudoti išnykusios rūšies DNR kaip modelį. Tada gyvas giminaitis būtų genetiškai pakeistas taip, kad jo palikuonys kuo labiau primintų norimą rūšį.
Ar to pakanka?
Pagrindinis sunkumas yra DNR išgavimas ir perskaitymas. Ląstelės laikui bėgant skyla net ir gerai išsilaikiusiuose ar užšaldytuose palaikuose. Jei genetinėje medžiagoje lieka spragų, visos rūšies genomo sudėti gali būti neįmanoma.
Tokios spragos gali lemti apsigimimus arba visiškai negyvybingus palikuonis. Kai kurie mokslininkai taip pat mano, kad labai ilgai šaldyta sperma būtų nebenaudojama. Kalbama net apie dešimtis ar šimtus tūkstančių metų.
Kita vertus, per pastaruosius dešimtmečius genetika sparčiai pažengė į priekį. Dabar galima sudaryti pilnus daugelio gyvų rūšių genetinius žemėlapius, įskaitant žmones ir šunis. Buvo net atkurta 1918 metų gripo viruso genetinė informacija.
Todėl tai, kas prieš kelis dešimtmečius atrodė visiškai neįmanoma, šiandien jau skamba realiau. Vis dėlto sėkmė dar nereiškia, kad tokį kelią verta rinktis.
Ar tikrai norėtume grįžusių dodo ir mamutų?
Net jei ateityje būtų geresni DNR mėginiai, tikslesni genomo skaitymo būdai ir pažangesnis klonavimas, liktų svarbus klausimas. Ar tikrai norime, kad atkurti dodo ar mamutai vėl vaikščiotų po pasaulį?
Šios idėjos šalininkai sako, kad iš to būtų galima daug sužinoti. Kritikai įspėja, jog procesas gali greitai tapti nevaldomas. Viena vertus, išnykusių rūšių atkūrimas padėtų geriau suprasti evoliuciją. Kita vertus, tai keltų etinių ir praktinių problemų.
Mokslininkai jau dabar mano, kad įmanoma visiškai iššifruoti neandertaliečio genomą. Tai galėtų atskleisti daugiau apie šiuolaikinių žmonių ir senųjų protėvių ryšius. Tačiau kitas žingsnis, pavyzdžiui, neandertaliečio klonavimas, verstų kelti daug rimtų klausimų.
Galbūt čia ir slypi riba, kurios peržengti dar nereikėtų. Idėja įdomi, bet ji gali būti per daug drąsi.
Kas svarbiausia apie dodo
- Dodo buvo išnykęs paukštis, gyvenęs Mauricijaus saloje.
- Jis išnyko dėl žmonių veiklos ir atvežtų gyvūnų.
- Rastas gerai išsilaikęs skeletas gali padėti gauti daugiau DNR.
- Mokslininkai vis dar svarsto, ar išnykusias rūšis įmanoma atkurti.
- Net jei tai techniškai įmanoma, lieka etiniai ir ekologiniai klausimai.
Kol kas dodo lieka ne tik istorijos, bet ir mokslo smalsumo simboliu. Jis primena, kaip lengvai žmogus gali pakeisti gamtą. O kartu jis kelia klausimą, kiek toli esame pasiryžę eiti, bandydami sugrąžinti tai, ką jau praradome.
Kulinarijos entuziastė, receptų kūrėja ir tinklaraščio autorė, kuri virtuvėje jaučiasi kaip namuose. Jos meilė maistui gimė dar vaikystėje, stebint močiutę ruošiant tradicinius lietuviškus patiekalus. Šiandien Gabija dalijasi ne tik autentiškais šeimos receptais, bet ir moderniais, sveikesniais jų variantais.
